Šešerius metus dailininkė Ramutė Jasudytė atidavė triptikui Kovos su kryžiuočiais (1973–1978). Tokios apimties darbas reikalavo dvasinio susikaupimo. Ausdama gobelenų ciklą, dailininkė ištisus mėnesius gyveno asketiškai, kasdien keliaudama tuo pačiu maršrutu – namai, Universitetas, bažnyčia. Audė vienoje iš auditorijų, viena, be kitų pagalbos. Kaimo avių vilna reikėjo pasirūpinti pačiai. Vilną pirko daugiausia Vilniuje, Kalvarijų turgavietėje.
Vieną kartą prikroviau tokį maišą, kad pakelti negalėjau. Taip ir vilkau žeme į Universitetą – iš troleibusų stotelės Katedros aikštėje, per kiemus į Filologijos fakultetą. Egidija Kaulakytė, „Dailininkė audžia istoriją“, Dienovidis, 1995 10 20, p. 7.
Tekstilininkė su ją morališkai palaikiusiu Kentra apvažinėjo jo gimtąją Žemaitiją, kur žmonės dar augino avis. Parsivežė maišus vilnonių verpalų.
Istorinės tematikos patirties neturinčioje modernioje lietuvių tekstilėje Jasudytė išplatino savitą istoriškumo sampratą, kylančią iš lietuvių folkloro, dėstomą poetiškais metaforiškais vaizdais. Deja, išskirtiniam kūriniui nebuvo lemta iš karto papuošti jam skirtos vietos. Vaizdo neapibrėžtumas, folklorinė tematika, atrodo, turėjo nukreipti meno prievaizdų dėmesį, tačiau šuoliuojančių raitelių figūros kažkuriam iš jų priminė lietuviškus Vyčius. Triptikas Kovos su kryžiuočiais auditorijoje liko nepakabintas. Tarsi jausdami kaltę, jubiliejinių renginių organizatoriai vengė dailininkei aiškinti situaciją. Auditorijoje liko interjero architektės Lygijos Marijos Stapulionienės suprojektuoti baldai, gobelenams prie sienų tvirtinti skirti faneros lakštai. Susukti kilimai ilgai mėtėsi paslėpti Universiteto sandėliuose, kol vieną iš jų sutiko priimti Lietuvos dailės muziejus. Taikomosios dailės muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje buvo pakabintos Sesulės. Kiti du ciklo gobelenai gulėjo sandėlyje ir laukė savo laimingos valandos iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Visas ciklas Vilniaus universiteto auditorijoje pakabintas tik 1991 metais.
Vis dėlto dar sovietmečiu triptikas buvo prisimintas ir parodytas visuomenei 1981 m. Dailės parodų rūmuose Vilniuje surengtoje bendroje seserų Ramutės ir keramikės Giedrės Jasudyčių parodoje. Didžiausias atpildas už patirtus vargus Ramutei Jasudytei buvo žiūrovų dėkingumas. Girdėjo, kad buvo, kas, vaikščiodamas po Parodų rūmų sales, ir ašarą nubraukdavo. Turistė rusaitė kažkam iš Parodų rūmų darbuotojų prasitarė, kad tik čia suprato, kas yra Lietuva. Visuomenę sužavėjo didingi, lietuviška dvasia alsuojantys tekstilininkės darbai. Visai atsitiktinai, apžiūrėdami gretimą – Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės – ekspoziciją, į seserų parodą užsuko valdžios atstovai su garbingais svečiais iš užsienio, kurie liko sužavėti.
Universitetui ir Lietuvos dailės muziejui pasiūlius, tais pačiais metais Jasudytės gobelenai Kovos su kryžiuočiais ir rektoratui išausta Daina (1979–1981) kartu su liaudies audiniais ir medine skulptūra buvo eksponuoti parodoje Lietuvos meno tradicijos ir dabartis Dailės akademijoje Anconoje (Italija). Lietuvos dailės muziejus išdrįso pristatyti Kovas su kryžiuočiais ir kiek vėlesnį gobeleną Daina Lietuvos valstybinei premijai. Lietuvos dailininkų sąjungos vadovybė atsisakė tai daryti; tuometinis pirmininkas Jonas Kuzminskis griežtai atkirto, kad negalima skirti valstybinių premijų davatkoms. Jasudytė – giliai tikinti asmenybė; už religinius įsitikinimus, jos teigimu, sovietmečiu nebuvo persekiojama, tačiau ir palankumo už tai iš valdžios nesulaukė. Premija Jasudytei paskirta 1981 metais.
Kentra prisiminė:
Ramutės Jasudytės gobelenai buvo patekę į didžiausią nemalonę. Sugrįžusius iš parodos Italijoje paguldėme juos gražiai suvyniotus ant vamzdžių Mažosios aulos balkone, iki bus įrengta Gobelenų salė. Po poros mėnesių radau tuščią balkoną. Visų klausinėjau, niekas nežinojo, kur jie. Visur ieškojau – niekur neradau. Universiteto ūkio administracija buvo abejinga. Net nebandė ieškoti dingusio 15 m ilgio ir 3,80 m aukščio unikalaus gobelenų triptiko: Tėvynės ginti išjojančių brolelių, šauklių gulbelių ir išlydinčių seselių. Albinas Kentra, „Universiteto rūmų restauravimas ir dekoravimas“, in: Šilalės kraštas 7: Šilalės valsčius, Vilnius, 2006, p. 734.
Nors Kovos su kryžiuočiais ne iš karto pateko į Lietuvos mokslo šventovės interjerą, Vilniaus universitetas 1979 m. užsakė iš Jasudytės naują gobelenų ciklą, kuris turėjo puošti rektoratą. Užgniaužusi nuoskaudą dėl triptiko likimo, dailininkė atsidėjo naujam sumanymui, svarstė, ką derėtų sudėti į naują ciklą – Lietuva. Idėjų ir metaforų šaltiniu tapo tautos praeitis. Rektorato patalpas tą kartą dailininkė nusprendė papuošti lietuvių pasaulėjautą perteikiančiais motyvais – liaudies dainose apdainuotomis sesulėmis, pasakose ir padavimuose aprašytais medžiais, paukščiais, žvėrimis. Daina (1979–1981), Lokiai (1982–1983), Sėja (1984–1985), Ąžuolas (1984), Sakalėlis (1986) – tokia seka išausti penki didelio formato gobelenai, kuriuose pavaizduota lietuvių garbinta ugnis, medžiai, gyvūnai, paukščiai.
Komentarai
Rašyti komentarą