1989 m. vyko įspūdinga Pabaltijo respublikų scenografijos trienalė. Visos keturios erdvios Parodų rūmų (dab. Šiuolaikinio meno centras) salės buvo paverstos teatrine erdve. Tada dar niekas neįtarė, kad tai bus paskutinis toks didelis trijų kaimyninių respublikų teatro dailininkų susibūrimas.

 

Dailėtyrininkė Dalia Karatajienė pastebėjo teatro dailės sąmonėjimo procesą: scenografija nebetelpa į eskizo ar maketo rėmus, tampa svarbus grynosios dailės ir teatro santykis, „potėpiai ir linijos čia yra virtę realiomis medžiagomis, tūrinėmis formomis“. Dalia Karatajienė, „Tarp teatro ir dailės“, Literatūra ir menas, 1989 12 02, p. 7. Aiškėjo, kad teatro dailėje vis svarbesnis profesionalumas, atlikimo precizika, virtuoziškumas, grožio suvokimas.

 

Įsisiūbavus 9 dešimtmečio scenografijos parodoms, kritikai vis dažniau išskirdavo scenografijos funkcionavimą bendrame spektaklio kontekste. Audronė Girdzijauskaitė tvirtino, kad „scenovaizdyje viskas gali būti susiję betarpiškais ryšiais su žmogumi“ Audronė Girdzijauskaitė, „Nuo sumanymo iki spektaklio“, Kultūros barai, 1981, Nr. 1. – tai postmoderniam teatrui būdingo performatyvumo užuomazgos.

 

Teatrologė pastebėjo, jog scenografijos pokyčiams didelį poveikį padarė dramaturgijos modernėjimas. Scenografijoje radosi ironijos, absurdo elementų, atsisakyta siužetinės logikos, išorinių personažo savybių.

 

Ypač išsiskyrė grafiko Vytauto Kalinausko siurrealistinė scenografija (Šėšėlių žaismas, 1985, rež. Faustina Laurinaitytė, Pranas Piaulokas, Antanas Venckus, Šiaulių dramos teatras). Griaudamas scenografijoje dominavusias sienas tarp vidinio ir išorinio pasaulių, dailininkas vienas pirmųjų siekė panaikinti draminę logiką. Atsitiktinumai, keisti sugretinimai kūrė naujovišką prislopintą scenografijos vaizdingumą, atskleidė neįprastas fantazijas.

 

Saulius Macaitis 1980 m. Pabaltijo trienalėje Taline pamatė ryškius lietuvių dailininkų ieškojimų ženklus, eksponavimo kultūrą: dailininkų kūriniai vienas kitą papildė, taip demonstruodami profesinę vienybę, atskleisdami „teatrinės minties bangavimą su visu turtingumu, net su visais prieštaravimais“. Saulius Macaitis, „Scenografijos trienalėje“, Kultūros barai, 1981, Nr. 3, p. 79. Ne veltui lietuvių scenografai buvo apdovanoti už visą kolekciją.

 

Nijolė Adomonytė, aptardama scenografų prisistatymą respublikinėje vaizduojamosios dailės parodoje, pastebėjo kartų skirtumus:

 

 

Ji kaltino nereiklius režisierius ir scenografams linkėjo „artimesnių pažinčių su ‘svetimais’ režisieriais ir teatrais“. Nijolė Adomonytė, „Kokybė. Kartos tendencijos“, Literatūra ir menas, 1986 12 06.

 

Girdzijauskaitė (neretai pasirašydama slapyvardžiu V. Vyturytė), recenzuodama 1981 m. respublikinę parodą ir Pabaltijo scenografijos trečiąją trienalę, taip pat atkreipė dėmesį į skirtingą vyresniųjų ir jaunųjų scenografų kartų kūrybinį pajėgumą. Audronė Girdzijauskaitė, „Ratui besisukant“, Literatūra ir menas, 1981 02 14. Vyresniųjų kūryboje ji pasigedo „individualesnio paties dailininko santykio su tuo, kas vaizduojama, su kūriniu“. V. Vyturytė, „Scenografijos paroda“, Pergalė, 1981, Nr. 8, p. 176. Tuo reikšmingesni atrodė jaunųjų darbai, ypač Adomo Jacovskio, Galiaus Kličiaus.

 

 

Straipsnio autorė buvo įsitikinusi, kad „šie darbai jau priklauso ne vien teatrui“. V. Vyturytė, „Scenografijos paroda“, Pergalė, 1981, Nr. 8, p. 176. Taigi parodos patvirtino lietuvių scenografų tvirtą pasirengimą, autentiškumą, profesionalumą, atspindėjo to meto tendencijų kaitą – ne tik diferencijavimąsi, bet ir įvairių sričių susiliejimą. Scenografijoje buvo galima justi postmodernaus meno kvėpavimą.