Modernizmo lūžio laikotarpiu iškelta architektūros ir dailės sąveikos problema. Su ja susidūrė viešuosius interjerus rekonstruojantys ir rengiantys architektai. Mokyklų, kultūros namų, kino teatrų, kavinių ir parduotuvių interjerai turėjo būti patogūs ir estetiškai patrauklūs, sudaryti meniškai užbaigto daiktinio-erdvinio ansamblio įspūdį. Beatodairiškai modernizuojant istorinius interjerus padaryta klaidų (sunaikintas art nouveau stiliaus Vilniaus centrinio gastronomo vidus, neišsaugotas art deco stiliaus Kauno „Tulpės“ kavinės interjeras). Tačiau buvo ir sėkmingų rezultatų.

 

Naujo požiūrio į moderniai įrengtą viešąjį interjerą etalonu tapo brolių Algirdo ir Vytauto Nasvyčių suprojektuota „Neringos“ kavinė (atidaryta 1959 m.) ir viešbutis (atidarytas 1960 m.). Architektai buvo ir objekto krikštatėviai – patys sugalvojo „Neringos“ pavadinimą ir jį pasiūlė užsakovams. Nuo vaikystės broliams vasaros atostogų metu įstrigę Nidos vaizdai, aptakios kopų formos, gelsvas smėlio koloritas tapo dekoro idėjos šaltiniu. Kavinės interjeras traktuotas kaip vientisa, asimetrinė erdvė, kurią plastiškai sujungė meniniai akcentai – Vlado Jankausko ir Vytauto Povilaičio sienų tapyba „Neringa ir Naglis“, užimanti tris didžiosios salės sienas, ir Juozo Kėdainio skulptūrinis reljefas „Poilsis“ mažojoje salėje. Architektūrą pagyvino dekoratyviniai audiniai (autoriai Juozas Balčikonis ir Vladas Daujotas), kilimai (Genovaitė Žilinskaitė), keramikos dirbiniai (Liudvikas Strolis, Mykolas Vrubliauskas, Jonas Mikėnas). Baldus suprojektavo architektai Nasvyčiai. Kavinę puošė į ansamblį organiškai įsilieję šviestuvai, Laimučio Ločerio metalo kompozicija (neišliko).

 

Dėl modernios aplinkos „Neringa“ greitai išgarsėjo, tapo ne tik Lietuvos, bet ir Sovietų Sąjungos intelektualų traukos centru. Ji sulaukė didelio dėmesio sąjunginėje spaudoje. Buvo ir kritikos, tačiau kritikavo daugiausia tie, kurie nebuvo pakviesti į įspūdingą kavinės atidarymą. Apsilankyti „Neringoje“ iš Maskvos traukė tokios literatūros įžymybės kaip Andrejus Voznesenskis, Robertas Roždestvenskis, Jevgenijus Jevtušenka. Laiške grafikui Stasiui Krasauskui poetas Roždestvenskis prašė nuo jo pabučiuoti Neringą. „Стаська, поцелуй от меня Нерингу...“ – žr. Algimantas Mačiulis, Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, p. 111.     

 

Vientisas ir modernus buvo Nasvyčių suprojektuotas to paties pastato keturiuose aukštuose įsikūręs „Neringos“ viešbutis. Jo interjerai (vestibiuliai, vieno ir dviejų kambarių numeriai) buvo apstatyti Nasvyčių suprojektuotais moderniais baldais (kaip tipiniai tokie naudoti ir kituose Lietuvos viešbučiuose), raiškiais dekoratyviniais audiniais (autoriai V. Daujotas, J. Balčikonis), Ločerio juostinio metalo kompozicija, sienų ir grindų kilimais. Kačinskaitė-Vyšniauskienė sukūrė grindų vazas, Laima Cieškaitė-Brėdikienė – židinį, dekoratyvines lėkštes, vazeles ir žvakides (visi 1960 m.). Vėliau viešbučio sienas papuošė pajūrio tematiką plėtojantis, specialiai viešbučiui išaustas Balčikonio kilimas „Vandens ir smėlio fuga“ (1974; po renovacijos neišliko), Ločerio medžio horeljefas (1977).

 

Po „Neringos“ atidarymo Lietuvoje įrengta nemažai modernios stilistikos kavinių ir restoranų interjerų, kurie plėtojo pirmtakei būdingos funkcijos ir meninės formos atitikmens, logiško ir saikingo dekoro, skirtingų dailės sričių ansambliškumo idėjas. Iš visų to meto viešųjų interjerų, patenkančių į atskirą architektūros ir dailės sąveikos ieškojimų laikotarpį, išsaugotas vienintelis „Neringos“ kavinės interjeras.

 

„Neringos“ apdaila buvo reikšminga lietuvių taikomosios dailės raidai kaip pirmas tokio masto architektų ir dailininkų bendradarbiavimo atvejis, rodęs ne tik besikeičiantį požiūrį į viešojo objekto apipavidalinimą, bet ir stiprėjančias taikomosios dailės pozicijas, jos galią suteikti architektūrai išskirtinumo.