Tarp BPKB dizainerių vyravo įsitikinimas, kad naujos statybos visuomeniniams pastatams netinka retro stiliaus baldai, o istoriniuose interjeruose, atvirkščiai, pageidautini praeities epochų stilizacijos elementai. 8–9 dešimtmečiais renovuoti ir įrengti Senamiesčio visuomeniniai pastatai – Meno darbuotojų rūmai (dab. LR Prezidentūra), koncertams pritaikyta Mažoji baroko salė (Bonifratrų bažnyčia), daugybė kavinių ir restoranų apstatyti biuro dizainerių suprojektuotais individualios kūrybos baldais, pasižyminčiais istorinių ir šiuolaikinių stiliaus bruožų deriniu. Tokių baldų kūrimo aplinkybes rengiant restorano „Senasis rūsys“ (dab. „Cozy“) baldų ir interjero projektus (po rekonstrukcijos neišliko) prisiminė ilgametis BPKB konstruktorius Eugenijus Algimantas Gūzas:
Man visada buvo aktualu ieškoti įprastos baldo paskirties, jo tradicinio įvaizdžio ir šiuolaikiško pavidalo bei panaudojimo dermės. Nemaniau, kad projektuojant kavinę senamiestyje, ją būtina apstatyti senoviškų baldų imitacijomis. Norėjau surasti ryšį tarp seno ir naujo, kad visuma ir jos atskiri elementai (pvz., istorinė aplinka, interjero nuotaika, baldai) derėtų vieni su kitais, kad baldai nebūtų istoriniai „padirbiniai“, bet su savo struktūra ir pavidalu taptų šiuolaikiška tradicinių principų variacija. Projektuojant restoraną „Senasis rūsys“ Vilniaus senamiestyje, jau kaip interjero ir baldų autoriui teko spręsti daug tokio pobūdžio problemų. Buvo galimybės kokybiškai panaudoti tradicines medžiagas: tikrą odą, metalą, kietmedžio masyvą, poliruotą akmenį – priemones, kurios derėtų prie istorinės senamiesčio aplinkos. Kita vertus, visas šis arsenalas, atitinkamai stilistiškai interpretuotas, formavo solidumo ir prabangos įspūdį, kurio dažnai nesėkmingai siekiama metodais, balansuojančiais ties kičo riba. Eugenijus Gūzas, „Biure egzistavo bendra estetinė nuovoka, gal net bendras mūsų baldų dizaino braižas“, in: Lietuviškų baldų dizaino kūrėjai: 1957–1990, sudarytojai Vytautas Beiga, Vilija Gerulaitienė, Eugenijus A. Gūzas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, p. 202.
Vis dėlto didžiausia problema baldų kūrėjams buvo tipinių baldų projektavimas, saistomas daugybės biurokratinių varžtų, skurdaus medžiagų pasirinkimo ir ribotų pramonės įmonių galimybių materializuoti projektuotojo idėją. Lietuvos baldų dizaineriai stengėsi išsiveržti iš tipinių baldų kūrimo rutinos. Daiva Siaurusaitienė prisimena:
Liūdniausia, kad nueini į svečius pas vieną, antrą, trečią – visur tie patys baldai. Todėl projektuodama stengiausi sugalvoti, kaip tą patį baldą pakeisti, kad kiekvienas pirkėjas tipiniame bute galėtų jį pritaikyti savo poreikiams, varijuoti, suasmeninti standartinę erdvę. Spręsdama funkcijos problemas visada galvojau apie mobilumą ir estetinę raišką. Svajojau, ką galėčiau sukurti turėdama geresnes galimybes, jeigu gamintojas tiktai laikytųsi projekto. [...] Įgrisdavo projektuoti baldus ribotų galimybių masinei gamybai. Norėjom kurti ką nors meniškesnio, skulptūriško. Ruošdamiesi konkursams, parodoms, turėjome daugiau laisvės ir galimybių. Vartydavome žurnalus, pavyzdžiui, itališką „Domus“, eidavome į bibliotekas. Kiek galėjome, tiek stebėjome, kas baldų dizaino srityje vyksta pasaulyje. Biure dirbo labai kūrybiški žmonės, būtų galėję sukurti daug geriau ir daugiau. Bet atsakymas vienas – nėra galimybių! Daiva Siaurusaitienė, „Į darbą pasinerdavau visa širdimi“, in: Lietuviškų baldų dizaino kūrėjai: 1957–1990, sudarytojai Vytautas Beiga, Vilija Gerulaitienė, Eugenijus A. Gūzas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, p. 208.
Buvo ir kurioziškų atvejų, nulemtų sovietinės baldų gamybos ypatumų. Vieną iš jų prisimena Nacionaliniam dramos teatrui baldus projektavusi Valerija Ema Cukermanienė:
1977-aisiais reikėjo sukurti per 100 projektų rekonstruojamam Valstybiniam dramos teatrui: visus baldus – nuo persirengimo kambarių iki visų administracinių patalpų. Talkino kolega Vaitukaitis, kuris projektavo baldus Mažosios salės kavinukei. Kai ką sukūrė ir E. Cukermanas. Ne viskas, kas suprojektuota, įgyvendinta – galutiniam rezultatui pritrūko lėšų.
Žiūrovų kėdė, kaip ir kėdė apskritai – pats sunkiausias projektas. Nežinau, ar tebestovi tos mano kėdės Nacionaliniame teatre, – seniai nebuvau, teatras toks, koks yra dabar, manęs nebedomina. Paskutinį kartą žiūrėjau tikriausiai R. Tumino „Maskaradą“. Tada mano kėdės dar stovėjo, bet jos buvo tokios nuožulnios ir slidžios, kad žmogus tiesiog slinkdavo nuo jų žemyn.
Su tom kėdėm buvo nelinksma istorija. Jas gamino Šiaulių baldų fabrikas: kokias turėjo spyruokles, tokias įdėjo. Spyruoklių metalas buvo prastas, tai lėmė tą kėdės nuožulnumą ir slidumą, žiūrovo slinkimą žemyn. Negana to – kai darbininkai jas montavo, sumontavo atvirkščiai. Nuėjau pasižiūrėti, atsisėdau ant kėdės – ir čiuožiu žemyn! Persigandau, pasidarė taip negera... Visa persimainiusi einu iš teatro ir susitinku tuometinę skyriaus viršininkę Liuciją Miniotienę. Ji pamatė mano būklę, sako, tu eik, aš išsikviesiu konstruktorių. Atėjo konstruktorius ir išsprendė problemą. Paskui, kiek girdėjau, tas pačias kėdes dar sykį pakartojo Šiaulių dramos teatre. Valerija Ema Cukermanienė, „Mano projektų – tūkstančiai…“, in: Lietuviškų baldų dizaino kūrėjai: 1957–1990, sudarytojai Vytautas Beiga, Vilija Gerulaitienė, Eugenijus A. Gūzas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, p. 194.
Atkūrus nepriklausomybę, nepavyko išsaugoti Baldų projektavimo konstravimo biuro. Atsiradus užsienio įmonių konkurencijai, praradusios sąjunginę rinką, lietuvių baldų įmonės sumenko, kai kurios bankrutavo, kitos buvo restruktūrizuotos, rinkosi tam tikrą siaurą specializaciją arba tapo kitų šalių įmonių padaliniais. O šioms vietinių dizainerių paslaugos tapo nereikalingos.
Komentarai
Rašyti komentarą