Aira Naginevičiūtė šokio mokėsi Kiros Daujotaitės vadovaujamoje „Sonatoje“, tad turėjo aiškiai susiklosčiusį požiūrį į šokį kaip asmens laisvės išraišką. Tačiau norėdama tapti profesionalia choreografe ir toliau legaliai darbuotis šokio srityje, ji turėjo baigti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetus, kuriuose šokio studijų pasirinkimas buvo labai ribotas – pamečiui buvo renkami vadinamieji „liaudies šokio“ arba „pramoginio šokio“ kursai ir rengiami atitinkamos srities choreografai pedagogai. Naginevičiūtė baigė liaudies šokio specialybės studijas, bet užsispyrė kaip diplominį kūrybinį darbą rodyti šiuolaikinio šokio kompoziciją. Po ilgų svarstymų fakultetų taryba leido jai tai daryti, tačiau lygia greta ji turėjo parengti ir liaudies šokių programą.
„Lietuvos naujojo šokio projekte ’96“ parodžiusi spektaklį Nepakelk galvos, Naginevičiūtė greitai įtvirtino savo, kaip „tamsios“, dramatiško veiksmo choreografės, įvaizdį. Šokėjams duodama sudėtingas improvizacijos užduotis, reikalaudama iš jų maksimalios dvasinės grąžos ir nesumeluoto judesio be saldžios estetikos, ji kūrė spektaklius apie kraštutines būsenas. Tokie buvo monospektaklis W, sukurtas grįžus iš šokėjų Mekos – American Dance Festival (Amerikos šokio festivalio) vasaros kursų, Fata Morgana (1998) ir Fata Morgana II (1999).
Išgyvenę ekstremalią būseną, žmonės tampa gražesni savo siela, stipresni, dvasiškesni, – teigia choreografė. Vita Mozūraitė, „Nepabaigiamas kūrybinis procesas“, 7 meno dienos, 2003 09 12, p. 4.
Pirmasis oficialus pripažinimas atėjo 2003 m. – už dvejus metus kurtą spektaklį Processus Naginevičiūtė apdovanota Kultūros ministerijos premija (teatro apdovanojimas „Kristoforas“ jau buvo panaikintas, o „Auksinis scenos kryžius“ – dar nesukurtas). Tai buvo ne tik jos pirmasis apdovanojimas, – daug svarbiau buvo tai, jog pirmąkart atkreiptas dėmesys į šiuolaikinio šokio kūrėją. Iki tol „Kristoforu“ būdavo apdovanojami tik baleto artistai ir baletmeisteriai.
Kaip pavyzdį ji pasirinko gimdymo temą – nerimo, laukimo, baimės, nežinojimo, dvasinės harmonijos ir disharmonijos būseną. Iš atskirų būsenų raiškos ir vaizdinių ėmusi po truputį lipdyti choreografinį piešinį, choreografė išplėtė pavadinimo reikšmę. Tai drauge kūrybos – žmogaus sielos ir spektaklio gimimo – procesas. Vita Mozūraitė, „Nepabaigiamas kūrybinis procesas“, 7 meno dienos, 2003 09 12, p. 4.
Butoh ButohButoh – Japonijoje susiformavęs šokio stilius, kuriame nagrinėjamos socialinės aplinkos inspiruotos žmogaus būsenos, naudojami itin lėti judesiai, savita estetika. šokio estetika pagrįstas spektaklis ORONĖRA (2000) apie sudėtingas šiuolaikinio šokio kūrimo sąlygas Lietuvoje 2004-aisiais peraugo į sudėtingą dviejų veiksmų spektaklį Nėščia tyla, nominuotą „Auksiniam scenos kryžiui“. ORONĖRA sulaukė ne tik žiūrovų, bet ir gamtos gynėjų dėmesio, nes jame ilgomis baltomis sukniomis apsirengusios šokėjos lėtais judesiais traukė iš akvariumo gyvus karpius ir dūstančius guldė ant grindų prie žiūrovų kojų. Neapsikentę dėl žuvų kankinimo meno vardan, keli žiūrovai ėmė nešti jas atgal į akvariumą, atsirado ir skambinusių gamtos apsaugos inspekcijai. 2007 m. Naginevičiūtė iš studentų kūrybinio bakalauro darbo išaugino spektaklį Ego ir ID, o 2008 m. sukūrė mistikos kupiną Mėnulis nepaiso lojančių šunų pagal Gabrielės Labanauskaitės poeziją ir dramaturgiją.
Kitaip nei daugelis mūsų choreografų, Naginevičiūtė nepasakoja jokios istorijos. Dailininkės Rūtos Biliūnaitės stilingai aprengtos, scenografo Arūno Adomaičio sustatytos į abstrahuotą, tarsi šaltų ir nebylių metalinio medžio šakų paunksnę, spektaklio figūros jo eigoje varijuoja skirtingas nuotaikas, ir reti jų susidūrimai, praėjimai ar prisišliejimai – greičiau plastinės kūnų, formų ir faktūrų, savitų judesių grandinės variacijos, nei priešpriešų plėtotė. Nuo mirtinos statikos iki dinamikos, nuo šokimo „bandymo“ iki visus įtraukiančio šėlsmo, nuo tylos ir tamsos iki skaidrėjančio blausumo, pastelinių perėjimų, šviesos alsavimų. Naginevičiūtė kuria pulsuojančių erdvėje kūnų įspūdį ir beveik tobulas, tarsi medis, granitas ar akmuo sustingusias skulptūras priverčia gyventi. Rasa Vasinauskaitė, „Teatras 800-ajame numeryje. Subjektyvi sostinės premjerų apžvalga“, www.menufaktura.lt, 2008 05 02.
Naginevičiūtės spektakliai – tikras metaforiškas šokio teatras, prabylantis toli gražu ne į kiekvieno žiūrovo sielą, niekaip netelpantis į meno, kaip atokvėpio ir pasilinksminimo būdo, apibrėžimą, reikalaujantis kraštutinio susikaupimo ir stereotipų atsisakymo.
Loreta Juodkaitė 2001 m. baigė scenografijos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o 2005 m. – Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją (SEAD). Į Lietuvos šiuolaikinio šokio erdvę ji įlėkė kaip bomba ir savo pirmu pasirodymu Čia ir dabar tarptautiniame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ 2006 m. tiesiog pribloškė publiką neįtikėtina plastika ir kūno galimybėmis. 2007 m. Juodkaitė už debiutą apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Lora yra labai architektūriška, skulptūriška ir reljefiška. Lengva išgauti formą. Archajiška forma, figūra be galvos, šešėliai ir apšvietimas. Visa tai sudaro įspūdį, kad juda ne žmogus. Ir net ne kūnas. Matai besikeičiantį pavidalą erdvėje, o mintyse sukasi beprotybės tema. Toliau seka lengvesnė forma: šokėja kiek kilsteli nuo žemės, daugiau juda galūnės. O tai yra įspūdinga vien dėl to, kad Lora yra labai stipri fiziškai ir techniškai. Šokant dirba visas kūnas – stuburo kauliukai, pirštų galiukai, plaštakos, riešai ir visos kitos kūno dalys, kurių net pavadinimų kartais nežinai. Jelena Šalaj, „Lietuvių choreografai festivalyje: Loreta Juodkaitė ir Vytis Jankauskas“, www.menufaktura.lt, 2007 05 17.
Šiai choreografei vienas svarbiausių dalykų kuriant šokį – sielos švara, judesio tiesa ir jausmų sąžiningumas. Ji apgalvoja ir įprasmina kiekvieną judesį, jos spektaklius dera skaityti kaip literatūros kūrinius, kuriems perprasti reikia arba suvokti jų sukūrimo principus, arba būti visišku beraščiu ir klausytis kūrinio melodikos.
Šokis, kurį aš kuriu, yra tam tikra gyvenimo filosofija, tai yra kelias, kuris turėtų padėti žmogui šokį suprasti ne tik kaip meną, bet kad šokis jam gyvent padėtų, kovoti, kažko pasiekti. Norėčiau, kad jam šokis kalbėtų apie gyvenimą, apie šviesą, švarą, apie tuos dalykus, kurie mus supa. Vita Mozūraitė, „Šoku ne sau, šoku žmonėms“. Pokalbis su Loreta Juodkaitė, Lietuvos scena, 2007, Nr. 2/7, p. 26.
Visų vadinama Lora, choreografė dažnai improvizavo su džiazo muzikantais, bet daugiausia dėmesio sulaukė jos spektakliai Salamandros sapnas. Paveikslas (2006), Trimatrix (2007), Sibilė (2008), Malda smėlyje (2011). Nesuvaldomą šokėjos energiją kiek apramino režisierius Valentinas Masalskis, padėjęs jai sukurti Salamandros sapną ir Sibilę. Pastarasis spektaklis – išskirtinis Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje, nes sukurtas literatūros kūrinio pagrindu, šokiu perteikiant Päro (Pero) Lagerkvisto romano Sibilė siužetą.
Tačiau prie romano siužeto choreografė prisilietė tik „pirštų galais“. Spektaklio pradžioje šviesos spinduliu einanti Sibilė tarsi dievų bausmę tempė su savimi akmenis, kurie, jai susmukus, išsirito iš jos sterblės tarsi kūdikis. Visa likusioji spektaklio dalis – tai atgailos ritualas, pradedamas išsitepant veidą purvu ir baigiamas į bendravimo su dievais transą įvarančiu sukimusi. Vita Mozūraitė, „Gruodis po Sibilės ženklu“, Literatūra ir menas, 2009 01 09.
Spektaklis Trimatrix. Trys judėjimai, sukurtas bendradarbiaujant su kompozitoriumi Tomu Dobrovolskiu, laikytinas „grynojo šokio“ spektakliu, atskleidžiančiu tris vandens būvius – skystą, kietą ir dujinį, kuriuos įkūnija skirtinga trijų šokėjų plastika. Išskirtinis Juodkaitės kūrinys yra Malda smėlyje, sukurtas įspūdžių apie Turkiją pagrindu ir savitai šokiu perteikiantis šios šalies etniškumą. Lietuvos choreografams, labiau mėgstantiems pasikapstyti savo viduje, visiškai nebūdingas „kitoniškumo“, nesusijusio su asmeniniu pažeidžiamumu, tyrimas.
Dėl sunkios ekonominės padėties nuo 2009 m. Juodkaitė pradėjo daugiau jėgų ir laiko skirti darbui užsienio choreografų sukurtuose šokio spektakliuose. Lietuvoje rodomi jos anksčiau sukurti spektakliai.
2010 m. šokio scenoje kaip choreografė debiutavo Rūta Butkus (Butkutė), iki tol žinoma kaip labai išraiškinga dramatinio plano šokėja, dalyvavusi įvairių choreografų projektuose. Pirmasis jos šokio monospektaklis Šventė apie vienišos moters savigailą nebuvo itin originalus, bet parodė įdomų debiutantės mąstymą. Jis puikiai įsirašė tarp kitų tokio tipo spektaklių, nes apie vienišą, savęs gailinčią moterį spektaklius kūrė ir kitos choreografės (Dovilė Petkūnaitė, Edita Stundytė, Jekaterina Deineko).
Tačiau daugiasluoksnis, metaforų prisodrintas Butkus šokio spektaklis Užmerktos akys, sukurtas 2012 m. Olandijos Korzo teatrui (eskizas – lietuvių šokėjoms), atskleidė choreografės drąsą mesti iššūkius socialinei aplinkai ir mąstančiam žiūrovui. Ir kai Jėzaus Kristaus žodžiai „Tai mano kūnas“ materializuojami kaip žalios mėsos gabalas, įdrebiamas į dubenį, kvestionuojant įvairiausias dogmas, imi suprasti, jog „vieniša moteris“ subrendo kalbėti nebe vien apie asmeninius pojūčius.
Komentarai
Rašyti komentarą