Išraiškos šokio studija, kuriai nuo 1944 m. vadovavo Kira Daujotaitė, buvo vejojama iš vienų patalpų į kitas, kol 1947 m. ją priglaudė Kauno profsąjungų rūmai. Sovietiniais laikais menininko profesionalumą turėjo įrodyti ne jo talentas ir sukurti kūriniai, o aukštojo mokslo diplomas. Daujotaitė neturėjo šokio studijas patvirtinančio diplomo (buvo fizinio lavinimo mokytoja), studiją lankančios merginos buvo moksleivės, kai kurios studijavo įvairiose Kauno aukštosiose ar aukštesniosiose mokyklose. Tuometinis Kauno profsąjungų rūmų direktorius (Daujotaitės teigimu, buvęs milicininkas) net atsisakė mokėti studijos vadovei „už šitą mankštą“ (šokio pamoką), reikalaudamas „tik šokti“.

 

Studijos repertuare buvo ir lietuvių liaudies, ir charakterinių šokių judesiais grįstų kompozicijų, iš šokėjų improvizacijų gimusių kūrinių pagal klasikinę ir lietuvių kompozitorių muziką. Jokia informacija apie išraiškos ar modernaus šokio vystymąsi užsienyje šokėjų ir studijos vadovės nepasiekdavo, todėl kūryba vyko tik „iš savęs“. Energinga jauna vadovė daug pasakodavo šokėjoms apie Isadoros Duncan (Izadoros Dankan) idėjas, įkvėpdavo joms pasitikėjimo, skatino kūrybiškumą.

 

1954 m. Daujotaitė išvyko į Norilską pas ištremtą vyrą, į Lietuvą grįžo 1957 m. ir vėl ėmė dirbti studijoje – visuomeniniais pagrindais. Lėšų kostiumams nebuvo, šokėjos pirkdavo marlę ir siūdinosi kostiumus pačios. Kaip įprasta moderniajam šokiui, studijos šokėjos šoko apsirengusios laisvomis tunikomis, basomis pėdomis. Už tai kolektyvo vadovė buvo nuolat kritikuojama, o sykį šokėjos net buvo priverstos šokti apsiavusios sunkiais guminiais sportiniais bateliais.

 

1969 m. studija šventė savo 25-metį ir, kaip sovietiniais laikais buvo įprasta, gavo „pavyzdinio“ kolektyvo vardą bei pavadinimą „Sonata“ – taip vadinosi tuo metu šokta kompozicija pagal Ludwigo van Beethoveno (Liudviko van Bethoveno) muziką. Tais pačiais metais kolektyvui suteikta galimybė išvykti pasitobulinti į Dresdeną, vokiečių pedagogės ir išraiškos šokio veteranės Gretos Paluccos (Palukos) įsteigtą vasaros šokio mokyklą. Po šios kelionės trupė buvo giriama už padarytą pažangą.

 

Prieš viešai rodant, kiekvieną naują kompoziciją turėdavo įvertinti speciali meno komisija, sudaryta iš partinių asmenų, Profsąjungų rūmų administracijos bei šokio specialistų (tik baleto arba liaudies šokio atstovų). Trupė dažnai kritikuota už „apolitiškumą“, „keliaklupsčiavimą prieš Vakarus“, sulaukdavo reikalavimų pakeisti vieną ar kitą kompoziciją. Kaip absurdą Daujotaitė prisiminė reikalavimą šokant Metų laikus pagal Piotro Čaikovskio muziką panaudoti raudoną vėliavą.

 

1979 m. iš „Sonatos“ su 10 bendraminčių pasitraukė šokėja Birutė Letukaitė (g. 1953) ir ėmė dirbti atskirai Dirbtinio pluošto kombinato kultūros ir sporto rūmuose Kaune. Tai buvo naujo Lietuvos šokio kultūros etapo pradžia.

 

O „Sonatos“ pabaiga gana miglota. Ji taip ir liko mėgėjų kolektyvu, į kurį buvo priimami visi norintys, nes Daujotaitei judesys atrodė svarbus kiekvieno vaiko ugdyme. Apie tai XX a. pradžioje daug kalbėjo Duncan, šios idėjos laikėsi ir Danutė Nasvytytė.

 

1984 m. po jubiliejinio koncerto Daujotaitė sulaukė daug priekaištų, kad netinkamai dirbanti su šokėjomis, su vaikais, nemuzikali. Jai buvo uždrausta toliau vadovauti kolektyvui, nors oficialiai, kaip pavyzdinis, jis negalėjo būti panaikintas. Vadovauti „Sonatai“ buvo perduota aktorei Nijolei Storyk. Paauglių grupei ėmė vadovauti buvusi „Sonatos“ šokėja, Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose studijas baigusi Aira Naginevičiūtė (g. 1964). Ji vėliau iš šios grupės subūrė savo trupę „Fluidus“.

 

1989 m. vykusiame pirmajame Kauno modernaus šokio festivalyje „Sonata“ pasirodė paskutinį kartą, joje vos ne pogrindžio sąlygomis Daujotaitės vadovaujamos šoko vyresnės merginos, o netrukus kolektyvas galutinai iširo. Tačiau Lietuvos šiuolaikinio šokio pamatai jau buvo pakloti.