Amžinoji šviesa (scen. Rimantas Šavelis, rež. Algimantas Puipa, 1987) prasideda potvynio Lietuvos pamaryje kadrais. Netrukus patenkame į uždarą erdvę, kuri atrodo nejauki, ankšta, degradavusi. Apsmurgę vyrai išgėrinėja, lošia kortomis, ironiškai reaguoja į iš radijo imtuvo sklindančius „Amerikos balso“ pažadus. Paskui šiame kambaryje laiveliu atplukdytas agitatorius rodys rusišką filmą Mininas ir Požarskis, o kolchozo arklininkas Anicetas (Vidas Petkevičius) vis labiau įsižiūrės į kartu su filmu atplaukusią Amilią (Virginija Kelmelytė). Vėliau grąžins Amilios pamirštą baltą skarą, ir jau bus akivaizdu, kad ši keista jauna moteris nepalieka Aniceto minčių.

 

Režisierius iš pat pradžių atsisako nuoseklaus pasakojimo. Siužetas trūkčioja, pamažu aiškėja, kad Anicetas gyvena su užkandinės bufetininke Prane (Daiva Stubraitė), kad Amilia yra našlaitė, patyrusi sukrėtimą – per karą jos akyse žuvo tėvai mokytojai. Aniceto ir Amilios vedybos neatneša nusiraminimo, juolab meilės išsipildymo. Amiliai nuolat kažko stinga, ją persekioja nerimas. Ji vis bėga į laukus, neranda sau vietos. Į pasakojimą įsiterpia filosofiniai Aniceto pasikalbėjimai su keistuoliu Barnasiumi, kuris svajoja būti žolės stiebeliu ir žino, kad turi būti amžinoji šviesa. Abu vyrus suartina meilė arkliams, bet ir šie bus paskersti, išvežti į Rygą.

 

Puipa rodo savotišką meilės keturkampį. Amilia susižavės traktoristu Zigmu (Kostas Smoriginas) ir išeis pas jį, bet traktorius, kuriuo abu patrauks į naują gyvenimą, įstrigs ant geležinkelio bėgių ir ant jo užvažiuos traukinys. Po Amilios ir Zigmo žūties Pranė vėl bando grįžti į Aniceto gyvenimą, bet vyras jau nebeturi jėgų gyventi.

 

Įvykiai režisieriaus pasakojami fragmentiškai, tradicinės dramos nuoseklumą atstoja filme tvyranti atmosfera. Iš pat pradžių aišku, kad filmo herojai neturi ateities. Jie lyg įkalinti negyvame laike, kuris kartą filme įvardijamas ir tiksliai: 1956-ieji. Tai netikrumo metas. Kolūkiai skursta, saugumietis Piotras Sergejevičius (Povilas Stankus) nebežino, kas yra savas, o kas svetimas, tik apylinkės pirmininkas (Eligijus Bukaitis) nuolat svaičioja apie procentus.

 

Puipa ir operatorius Rimas Juodvalkis iškart panardina į nejaukią atmosferą. Herojai gyvena griūvančiuose, skurdžiuose namuose, ankštumą pabrėžia ir tai, kad vaizdą dažnai įrėmina pakrypusios langų, durų, laiptų detalės.

 

Filme beveik nėra stambių herojų planų, o vidutiniai tik pabrėžia pakumpusias, palinkusias, lyg sušalusias jų figūras. Kartais, kai Anicetas ar Amilia žingsniuoja laukais, jų figūros tokios menkos, kad beveik nematomos. Girdime pokalbių nuotrupas, matome kūnų fragmentus. Spalvota juosta apdirbta (viruota) taip, kad atsirastų išblukusios senos fotografijos, sepijos pojūtis, kuris tik paryškina sustingusį laiką. Visą filmą kadras dažniausiai skendi tamsoje. Šviesos šaltinis, kurį fiksuoja operatoriaus kamera, atsiduria kadro gilumoje arba sklinda pro pravertą langą ar duris. Prieš pat filmo pabaigą, Aniceto vizijoje, ekranas pagaliau nušviesės, atsiras spalvų. Mirštantis Anicetas atsidurs geležinkelio stoties laukiamajame, įžengs į kambarį, kuriame po džiovinamų žalių žolynų puokštėmis jo laukia mirusi Amilia, ir abu išgirs artėjančio traukinio garsus – jis ir išveš herojus ten, kur tvyro amžinoji šviesa.

 

 Filme Puipa ir Šavelis tiesiogiai nekalba apie pokario kovų, kolektyvizacijos, deportacijų, primityvios propagandos pasekmes. Jie rodo nualintą, nugyventą erdvę, kurioje žmogus negali gyventi ir jausti, ir taip sukuria daug įtikinamesnį pokario Lietuvos paveikslą.