Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Seniausias Vilniaus tiltas per Nerį
Lijana Natalevičienė
Vilniaus istorijos liudininkas
Ne kiekvienas vilnietis žino, kad šiandien Žaliuoju vadinamas tiltas – seniausias Vilniaus tiltas per Nerį, stovintis čia nuo XVI a. Jo išvaizdos kaitą lėmė techninės galimybės, gyventojų poreikiai, istorinės pervartos. Sprogdintas, degintas, niokotas ir ne kartą atstatytas tiltas stovi tarsi nebylus Vilniaus istorijos liudininkas.
 
Medinis tiltas per Nerį (į kairę nuo dabartinės vietos, arčiau Mindaugo tilto) egzistavo dar XIV a. Daugiau žinoma apie renesansinį tiltą, iškilusį dabartinio vietoje pagal 1529 m. Žygimanto Senojo privilegiją, suteiktą Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui. Didžiuoju arba Vilniaus vardu vadintą tiltą pastatė ne Goštautas, o tuometinis miesto pilininkas ir karališkųjų statybų prižiūrėtojas Ulrichas Hosius Ulrichas HosiusUlrichas Hosius (1455–1535) – Žygimanto Senojo karališkųjų statybų prižiūrėtojas.

1504 m. atvyko iš Krokuvos, vadovavo Vilniaus pinigų kalyklai. 1518–1535 m. buvo Vilniaus pilininku (pilies administratoriumi). Nuo 1513 m. vykdė Žemutinės pilies rekonstrukciją, prižiūrėjo didžiųjų karališkųjų malūnų statybas. 1532–1535 m. vadovavo tilto per Nerį statybai. Tiesė pirmąjį Vilniaus vandentiekį, pradėjo statyti Vilniaus Šv. Teresės bažnyčią, Švč. Trejybės (dab. Dominikonų g. 14) prieglaudą. (Hozijus), statybą 1536 m. užbaigė jo sūnus Janas Hosius. Tiltas buvo medinis, ant sumūrytų atramų, su malksnomis dengtu stogu ir akmeniniais vartais abiejose pusėse, kurių antruose aukštuose buvo įrengtos sargybos ir muitinės būstinės. Muito mokestis turėjo padengti statybos išlaidas.
 
Italų kronikininkas Alessandro Guagnini Alessandro Guagnini Alessandro Guagnini (1538–1614) – italų kronikininkas, tarnavęs LDK kariuomenėje.

1578 m. Krokuvoje parašė svarbiausią veikalą Europos Sarmatijos aprašymas (1611 m. papildyta kronika išversta į lenkų kalbą). Joje daug vietos skiriama Lietuvos istorijai, Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiui. (Aleksandras Gvaninis) aprašė šį tiltą XVII a. pradžioje. 1621 m. tiltas buvo rekonstruotas Vilniaus gyventojų lėšomis. 1655 m. besitraukianti LDK etmono Jonušo Radvilos kariuomenė jį sudegino, taip sustabdydama rusų kariuomenės veržimąsi į Lietuvos gilumą. Net 15 metų tiltas nebuvo atstatomas. 1673 m. jo vietoje pagal Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkininko Giovanni Battistos Frediani Giovanni Battista FredianiGiovanni Battista Frediani (1627/32–1700) – kariškis, inžinierius.

Romoje studijavo matematiką ir menus. 1655 m. atvyko į ATR, tarnavo Lietuvos armijoje, buvo LDK kariuomenės artilerijos pulkininkas. Dalyvavo kuriant Pažaislio ansamblį, baigė Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statybą (suprojektavo kupolą, portalą), suprojektavo Sapiegų rūmus (1689–1692) ir, tikėtina, Sluškų rūmus (1691–1694) Vilniuje. (Džiovanio Batistos Fredianio) projektą buvo pastatytas naujas vienaarkis tiltas, kuris tais pačiais metais neatlaikęs ledonešio sugriuvo.
 
LDK paiždininkio Jano Solohubo lėšomis 1739 m. iškilęs tiltas nudažytas žaliai, nuo to laiko jam prigijo Žaliojo vardas (kitais duomenimis, tiltas nudažytas žaliai 1766 m.). Neries pakrantėje 1791 m. kilus gaisrui tiltas sudegė, atstatytas 1806 m., o 1812 m. birželio 28 d., prieš Napoleonui įžengiant į Vilnių, Žaliasis tiltas rusų kariuomenės buvo išardytas, vėliau atstatytas, 1848 m. rekonstruotas. 1893–1894 m. tiltas buvo perstatytas į tvirtą vienaarkį plieninių santvarų statinį (inž. Nikolajus Beleliubskis Nikolajus BeleliubskisNikolajus Beleliubskis (1845–1922) – rusų inžinierius ir mokslininkas (mechanikos ir tiltų statybos srityje).

Studijavo Peterburgo kelių inžinierių institute, vėliau jame dirbo, tapo profesoriumi. Suprojektavo daugybę geležinkelių tiltų Rusijos imperijoje, tarp jų – geležinkelio tiltą per Nemuną prie Alytaus (1897–1899, susprogdintas 1915 m. besitraukiančios Rusijos kariuomenės).), atlaikiusį Pirmąjį pasaulinį karą – 1915 m. besitraukianti Rusijos kariuomenė jį nesėkmingai bandė susprogdinti. 1894 m. kaip svarbus inžinerinis įrenginys ką tik užbaigtas tiltas pristatytas Sankt Peterburgo laikraščio Zodčij (Architektas) priede „Nedelia stroitelia“ („Statybininko savaitė“).
 
1944 m. liepą, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, tiltą kaip strateginį objektą, kartu su vandens siurbline ir miesto elektrine, susprogdino besitraukianti vokiečių kariuomenė. Jo vietoje nuo 1944 m. veikė laikinoji pėsčiųjų perėja per Nerį, o nuo 1947 m. – laikinasis medinis tiltas (inž. A. Kuprevičius). Dabartinio – vieno pirmųjų ir svarbiausių iš Vilniuje pokariu atstatytųjų – tilto projektą 1948 m. parengė Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“. Architektūrinę konstrukcinę dalį projektavo Viktoras Anikinas Viktoras AnikinasViktoras Anikinas (1918–1997) – sovietų architektas, Baltarusijos nusipelnęs architektas, Baltarusijos architektūros akademijos narys-korespondentas.

Baigė Leningrado komunalinės statybos inžinierių institutą, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. 1946–1957 m. dirbo Lietuvoje, iš pradžių Vilniaus srities architektu, vėliau kūrybinių organizacijų vadovu. Tarp svarbiausių jo suprojektuotų Vilniaus pastatų – Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (atidaryta 1963), Vilniaus edukologijos universitetas (atidarytas 1960), Žalgirio stadionas (atidarytas 1963) ir kt. (konstr. E. Popovas). Tiltą 1948–1951 m. pastatė sovietinės armijos Pabaltijo karinės apygardos inžinerinis dalinys. Ką tik iškilęs tiltas vadintas Dzeržinskio vardu, o 1952 m., pagerbiant miesto centre (dab. Vinco Kudirkos aikštė) palaidotą generolą Ivaną Černiachovskį, tiltas pavadintas jo garbei. 1990 m. tiltui grąžintas Žaliojo vardas.
 
 
Józefas Peszka, Žaliasis tiltas, akvarelė, 1808
Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius
Žaliasis tiltas, 1870
Žaliasis tiltas, 1874
J. Čechavičiaus nuotr., Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius
Straipsnis apie naujai pastatytą tiltą laikraščio Zodčij priede „Nedelia stroitelia“, 1894
Žaliasis tiltas, atvirukas, XX a. pradžia
Žaliasis tiltas, XX a. pradžia
A. Fialko nuotr.
Žaliasis tiltas, XX a. pradžia
Žaliasis tiltas, atvirukas, XX a. pradžia
Žaliasis tiltas Pirmojo pasaulinio karo metais
Vokiečių kariuomenė keliasi per pontoninį tiltą, pastatytą greta rusų kariuomenės apgriauto Žaliojo tilto, atvirukas, 1916
Vežimais per Žaliąjį tiltą, 1941–1944
Vokietijos kariuomenės susprogdintas Žaliasis tiltas, 1944
J. Bułhako nuotr.
Vokietijos kariuomenės susprogdintas Žaliasis tiltas, 1944
J. Bułhako nuotr.
Laikinas medinis perėjimas per susprogdintą Žaliąjį tiltą, 1944
Tiltas per Nerį, 1960
N. Petrulis, B. Vyšniauskas, Socialistinė pramonė ir statyba, metalas, liejimas, H 320, 1951–1952
N. Petrulis, B. Vyšniauskas, Socialistinė pramonė ir statyba, šiuolaikinis vaizdas iki 2015 m.
B. Bučas, P. Vaivada, Socialistinis žemės ūkis, metalas, liejimas, H 320, 1951–1952
B. Bučas, P. Vaivada, Socialistinis žemės ūkis, šiuolaikinis vaizdas iki 2015 m.
J. Mikėnas, J. Kėdainis, Besimokantis jaunimas, metalas, liejimas, H 320, 1951–1952
J. Mikėnas, J. Kėdainis, Besimokantis jaunimas, šiuolaikinis vaizdas iki 2015 m.
B. Pundzius, Tarybinė armija taikos sargyboje, metalas, liejimas, H 400, 1951–1952
B. Pundzius, Tarybinė armija taikos sargyboje, šiuolaikinis vaizdas iki 2015 m.
Skulptūrinė grupė Socialistinis žemės ūkis žurnalo Švyturys (1952, Nr. 22) viršelyje
I. Černiachovskio tilto turėklai, atvežti iš Karaliaučiaus srities, nuo vieno Priegliaus upės tilto
Vienas raiškiausių socialistinio realizmo skulptūros pavyzdžių
Černiachovskio tiltas išgarsėjo ne dėl savo architektūrinės ir konstrukcinės dalies, o dėl skulptūrinio apipavidalinimo, kuris visą sovietmetį buvo laikomas vienu raiškiausių socialistinio realizmo skulptūros pavyzdžių. Sumanymą įgyvendinti buvo pakviesti žymiausi to meto lietuvių skulptoriai, kurie ir pasiūlė tiltą papuošti skulptūromis. Nes, kaip prisiminė tuometinis Vilniaus vyriausiasis architektas leningradietis Vladislovas Mikučianis (1913–2000), Anikinas siūlė ir kitus dekoro variantus – sovietinę heraldiką, vėliavų motyvus, obeliskus ir kita, bet vis netiko. Rasa Antanavičiūtė, „Stalininis ‘penkmetis’: Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo darbai 1947–1952“, Menotyra, 2009, t. 16, Nr. 3–4, p. 164.
 
Tiltas tapo vieninteliu pokario objektu, kurį puošė vietiniai dailininkai. Kitoms reprezentacinėms Vilniaus vietoms – Lenino, Černiachovskio ir Stoties aikštėms – pasirinkti penkiskart Stalino premijos laureato, SSRS Dailės akademijos prezidento Nikolajaus Tomskio (1900–1984) darbai: kartotinės Josifo Stalino ir Lenino statulos, kurių variantai stovėjo kituose Sovietų Sąjungos miestuose, bei generolo Černiachovskio statula, sukurta Tomskiui laimėjus šio paminklo sąjunginį konkursą.
 
Keturios Černiachovskio tilto lieto metalo (ketaus) skulptūrinės grupės, kiekviena susidedanti iš dviejų figūrų, simboliškai įkūnijo svarbiausias sovietinio gyvenimo sritis – pramonę ir statybą, žemės ūkį, mokslą ir tėvynės gynybą. Tik skulptūrinę grupę Tarybinė armija taikos sargyboje kūrė vienas autorius – Bronius Pundzius. Kitas grupes formavo skulptorių duetai: kompoziciją Besimokantis jaunimas (dar vadinta Mokslo jaunimas, Mokslo siekiantis jaunimas) kūrė Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis, grupę Socialistinis žemės ūkis – Bernardas Bučas ir Petras Vaivada, kompoziciją Socialistinė pramonė ir statyba (projektavimo ir kūrimo metu vadinta ir LTSR sostinės atstatytojais) – Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas. Ilgainiui skulptūros pradėtos vadinti trumpesniais, paprastesniais pavadinimais: Taikos sargyboje, Žemės ūkis, Pramonė ir statyba.
 
Neaišku, ar bendro darbo imtasi spartos ar ideologijos sumetimais, nes toks kūrybos būdas atitiko stalinizmo laikotarpiu išaukštintą „kolektyvinį darbo metodą“ – jungtinių meninių pastangų sutelkimą bendram sumanymui. Skulptūros nuliedintos Leningrado dailės liejinių gamykloje „Monumentskulptura“. Kiekviena jų siekia 3,2 metrų aukštį, o Taikos sargyboje – net 4 metrus. Lieto ketaus turėklai su ąžuolo lapų motyvais atvežti iš Karaliaučiaus srities, nuo vieno Priegliaus upės tilto.
 
Nors keturias skulptūrines kompozicijas kūrė skirtingo meninio braižo autoriai, jų stilistinė maniera neatspindi mąstymo savitumo. Ir šio reiškinio negalima aiškinti tik vientisos plastikos siekimu. Pati stalinistinio laikotarpio dailės specifika, reikalaujanti kiek galima suprantamiau ir emocingiau perteikti komunizmo statytojo paveikslą, niveliavo asmeninį požiūrį ir individualią kūrybos manierą.
 
Kas jie – skulptūrų autoriai? Beveik visi skulptoriai brendo tarpukario Lietuvoje. Mikėnas (1901–1964) ir Pundzius (1907–1959), be studijų Kaune, tobulinosi Paryžiuje. Bučą (1903–1979) kaip menininką formavo studijos Romos ir Briuselio dailės akademijose. Vaivada (1906–1989), Petrulis (1909–1985) ir Kėdainis (1915–1998) – Kauno meno mokyklos auklėtiniai. Jauniausias iš septyniukės – Vyšniauskas (1923–2015) – buvo tik pradėjęs kūrybinę karjerą, nes 1947 m. baigė Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Visiems šiems lietuviškos skulptūros mokyklos atstovams, kurių dauguma dar tarpukariu propagavo apibendrintą, neoklasicizmu grįstą modernistinę plastiką, reikėjo įsisavinti dogmatiškus socialistinio realizmo reikalavimus, nuslopinti harmoningos formos trauką ir, prisitaikius prie politinės konjunktūros, vykdyti Monumentaliosios propagandos plano Monumentaliosios propagandos planasMonumentaliosios propagandos planas – monumentaliosios dailės plėtros uždaviniai, turėję tarnauti komunistinės ideologijos propagandai.

Plane, patvirtintame Lenino 1918 m., iškart po Spalio perversmo, numatyta finansiškai skatinti menininkus tarnauti sovietiniam režimui, griauti senuosius paminklus ir statyti naujus, kurie ugdytų lojalius piliečius, aukštintų naująją santvarką bei revoliucijos didvyrius. uždavinius.
 
Nekelia abejonių, kad lietuvių skulptoriai orientavosi į sovietinės dailės socrealistinius pavyzdžius. To laikotarpio garsiausias sovietinis analogas buvo Sąjunginės žemės ūkio parodos Maskvoje statinių skulptūrinis dekoras, ypač centrinio fontano Tautų draugystė – grupės skulptorių sukurta šešiolikos (pokariu dar egzistavo šešiolikta – Karelijos-Suomijos respublika, vėliau tapusi autonomine sritimi) paauksuotų merginų kompozicija (atidengta 1954), simbolizuojanti „broliškas“ Sovietų Sąjungos respublikas. Tautiniais drabužiais aprengta fontano lietuvaitė, stovinti tarp latvės ir gruzinės, laiko puokštę iš linų žiedų, kviečių varpų ir ąžuolo lapų, kurie puošė ir dirbtinai sukurtą LSSR herbą. Lyginant su egzaltuotų judesių, nenatūraliai pakilios nuotaikos fontano skulptūromis, lietuvių naudai reikia konstatuoti, kad jie nenuėjo taip toli paradiškumo ir pompastikos linkme.
 
To meto spauda negailėjo liaupsių naujoms skulptūroms, papuošusioms pokarinį Vilnių. 1952 m. savaitraštyje Literatūra ir menas randame eilutes:
 
Sutikdami VKP(b) XIX-ąjį suvažiavimą, naują kūrybinę dovaną pateikė ir Tarybų Lietuvos skulptoriai. Šiuo metu ant Dzeržinskio vardo tilto pastatytos ir statomos keturios skulptūrinės grupės. Ant granitinio postamento jau stovi Stalininės premijos laureato J. Mikėno ir J. Kėdainio darbo skulptūrinė grupė „Mokslo siekiantis jaunimas“. Antrąją grupę, stovinčią dešiniajame tilto kampe, nuo miesto pusės, sudaro šachtininko ir mūrininko figūros, išdidžiai žiūrinčios į plačiąsias statybų vietas. Šios grupės autoriai – skulptoriai N. Petrulis ir B. Vyšniauskas. Netrukus tiltą papuoš dar dvi grupės. Monumentinė skulpt. B. Pundziaus grupė „Tarybinė armija taikos sargyboje“ vaizduoja narsiuosius mūsų karius, budriai saugojančius socialistinės Tėvynės sienas nuo imperialistinių grobikų, ginančius taiką visame pasaulyje.
 
Taip pat statoma skulptūrinė grupė „Socialistinio žemės ūkio pasiekimai“, skirta įamžinti mūsų darbščiųjų kolūkiečių darbams ir laimėjimams. Šią grupę sukūrė P. Vaivada ir B. Bučas. Vytautas Palaima, „Skulptorių dovana Vilniui“, Literatūra ir menas, 1952 10 05.
 
Ir tos pagyros – visai suprantamos. Per karą sugriauta pusė Vilniaus pastatų. Karo nuniokotame krašte persirito istorinę atmintį sergstinčių paminklų griovimo banga: 1950 m. rengiantis sovietų Lietuvos 10-mečio minėjimui, Vilniuje susprogdinti Antano Vivulskio Trys kryžiai, nugriautos Kazimiero Jelskio sukurtos Arkikatedros frontono skulptūros, sunaikintos Jeruzalės Kryžiaus kelio koplyčios, masiškai naikinti nepriklausomos Lietuvos laisvės paminklai. Sekant Lenino Monumentaliosios propagandos planu, juos pakeisti turėjo sovietinę ideologiją skleidžiantys, propagandai tarnaujantys kūriniai.
 
Prie tų ideologiškai aktyviųjų, aukštinančių sovietinės Lietuvos statytojus, priklausė ir Černiachovskio tilto skulptūrinis ansamblis. Tiesa, skulptūromis žavėtasi tik kurį laiką. Maždaug nuo 6 dešimtmečio vidurio, keičiantis sovietinės architektūros estetiniams orientyrams ir pradėjus kovą su nesaikinga puošyba, stalininio laikotarpio oficiozinė tilto plastika tapo vakarykščia diena, nes įkūnijo tas vertybes, kurias dabar kritikavo naujojo meno ideologai. Akademinio natūralizmo maniera, apibendrinimo stokojanti forma, naivus naratyvas ir teatrališkumas – būtent šie bruožai, perimti iš eklektinės stalininės architektūros puošybos, pradėti laikyti nepriimtinais naujuoju „pereinamuoju į komunizmą“ laikotarpiu.
 
Vis dėlto tilto skulptūros buvo paliktos ramybėje kaip chrestomatiniai stalininio triumfo stiliaus Triumfo stiliusTriumfo stilius – stalininės architektūros pakraipa, paplitusi Sovietų Sąjungoje 4 dešimtmečio antroje pusėje–6 dešimtmečio pirmoje pusėje. Pasižymėjo neoklasicizmo formomis, reprezentatyvumu, puošybiškumu. Dekore vyravo ideologiškai aktyvūs, pompastiški motyvai, socialistiniai simboliai, teatrališkos figūrinės kompozicijos. pavyzdžiai, nusipelnę deramos vietos dailės istorijos vadovėliuose. Tačiau jais nesididžiavo patys skulptūrų autoriai ir kaip įmanydami greičiau stengėsi užversti šį savo kūrybos puslapį.
 
 
Vartai į Liaudies ūkio pasiekimų parodą (dabar – Rusijos parodų centras)
J. Česnokovo nuotr., 2012
Fontanas Tautų draugystė (1951–1954) su 16 merginų skulptūrų, simbolizuojančių 16 respublikų, archit. K. Topuridzė, skulptoriai: E. Baženova, A. Teneta, I. Čaikovas, E. Rylejeva, V. Gavrilovas, dabartinis vaizdas
Fontano Tautų draugystė (1951–1954) fragmentas, dabartinis vaizdas
Iš kairės į dešinę: uzbekė, tadžikė, lietuvaitė
I. Černiachovskio tiltas, 9 dešimtmečio pradžia
I. Černiachovskio tiltas, 9 dešimtmečio pradžia
Užkelti ant Žaliojo tilto
Už ideologinių klišių slėpėsi gyvų žmonių likimai. Ir ne tik skulptorių. Propagandinėms skulptūroms pozavo patrauklūs, išskirtinės išvaizdos jauni žmonės, simbolizavę sovietinės Lietuvos ateities statytojus. Istorija išsaugojo kai kurių vardus.
 
Skulptūrinė grupė Besimokantis jaunimas, vaizduojanti studentų porą, buvo laikoma meniškiausia, apibendrinusia natūralų jaunatvišką veržlumą. Jos autoriams – skulptoriams Mikėnui ir Kėdainiui – pozavo Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto studentai – keramikė Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė (1924–2013) ir tekstilininkas Andrius Valius (g. 1929). Mikėnas kūrė merginos figūrą, Kėdainis – vaikino.
 
Kalbama, kad Mikėnas simpatizavo patraukliai studentei. Artistiška, išvaizdi, iškalbinga mergina dėstytojo dėmesio nesureikšmino. Nors jautė pasididžiavimą jau vėliau, eidama pro Žaliąjį tiltą ir save matydama Besimokančio jaunimo grupėje. Namuose keramikė saugojo iš gipso nuliedintą savo biustą, darytą Mikėno tuo metu, kai pozavo tilto skulptūrai.
 
1950 m. keramiką Kaune baigusi Tulevičiūtė-Venckevičienė priklausė tradicinės keramikos krypčiai, atspindinčiai lietuviško molio meno gyvybingumą, orientuotai į nuosaikios, architektoniškos, technologine precizika grįstos keramikos sampratą. Ilgametės Kauno vaikų dailės mokyklos pedagogės kūryba stovi vienoje gretoje su tokiais keramikais kaip Teodora Miknevičienė, Birutė Zygmantaitė, Mykolas Vrubliauskas, Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė.
 
Kitai, Kėdainio kurtai tos pačios skulptūrinės grupės figūrai pozavo studentas tekstilininkas Andrius Valius – žinomos Valių dinastijos atstovas. Jo dėdė – Kanadon pasitraukęs grafikas Telesforas Valius (1914–1977), brolis – garsus grafikas Vytautas Valius (1930–2004). Skulptorius Valių greičiausiai pasirinko dėl nepriekaištingos laikysenos ir fizinių duomenų. Studentas pokariu ne tik mokėsi dailės, bet ir lankė baleto pamokas pas Bronių Kelbauską, Genovaitę Sabaliauskaitę ir Tamarą Sventickaitę.
 
„Ar turi laiko?“ – vieną 1950-ųjų dieną institute dar studentą Valių sustabdė Kėdainis. Išgirdęs teigiamą atsakymą, paprašė papozuoti. Tik vėliau Valius sužinojo, kokiam tikslui – reprezentaciniam sostinės tiltui papuošti. „Kėdainis užkėlė mane ant pjedestalo“, – juokauja tekstilininkas. Vida Godelienė, „Dailininkų Valių šeimos dinastija: Andrius Valius“, Regionų kultūrinių iniciatyvų centro svetainė samogitia.mch.mii.lt.
 
Valius daug energijos atidavė būsimųjų dailininkų rengimui. Nuo 1952 m. jis dėstė Kauno taikomosios dailės mokykloje (nuo 1958 m. Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas, dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), 1957–1972 m. ten dirbo direktoriaus pavaduotoju, nuo 1972 m. – direktoriumi. 1985–1990 m. Valius vadovavo Kauno vaikų dailės mokyklai (dabar Antano Martinaičio dailės mokykla), vėliau dirbo šioje mokykloje piešimo mokytoju.
 
Identifikuoti ir bene dažniausiai fotografuojamos skulptūrinės grupės Socialistinis žemės ūkis figūroms pozavę asmenys. Kolūkietės statulai skulptorius Vaivada (žinomas ir kaip menininko Pauliaus Staniko, kuriančio kartu su žmona Svajone, senelis) pasirinko savo dukterėčią Aspaziją Vaivadaitę-Surgailienę (1928–2011) – tuo metu Lietuvos dailės instituto grafikos specialybės studentę. Skulptorius įtikinamai perteikė įspūdingą merginos stotą. Tauragės inteligentų šeimoje užaugusi Vaivadaitė nė iš tolo nepriminė sovietinės kolūkietės. Gal dėl to Vaivada nesistengė perteikti individualių merginos veido bruožų, suteikęs kolūkietei pabrėžtinai taisyklingą, kone klasikinę veido išraišką. Menininkai kuždėjosi, kad merginos portretas priminė skulptoriaus mylimosios veidą.
 
Vaivadaitės-Surgailienės kūryba anksti patraukė meno vertintojų ir jaunųjų skaitytojų dėmesį. 1958 m. Lietuvos dailės institute baigusi grafikos studijas, ji jau po kelerių metų kūrė su niekuo nesupainiojamas vaikų knygų iliustracijas, išsaugojusias lietuvių liaudies raižinių apibendrinimą ir paprastumą, paįvairintą viduramžių ornamentikos motyvais. Būtent ji iliustravo dvylikos miniatiūrinių knygelių rinkinį Pasakų skrynelė (1961) ir kelioliką kitų išskirtinių vaikiškų knygų (Aldonos Liobytės, Petro Cvirkos, Eduardo Mieželaičio, Kosto Kubilinsko), su kuriomis užaugo to meto vaikai.
 
Su kolūkiniu gyvenimo būdu ir kaimu nieko bendro neturėjo ir „kolūkietės“ porininkas – jaunasis mechanizatorius. Skulptorius Bučas modeliu nusižiūrėjo būsimą inžinierių – Kauno politechnikos instituto studentą Algimantą Naujokaitį, išvydęs jį Karo muziejuje Kaune, besilankantį pas ten dirbusią motiną. Naujokaitis pasakojo, kad teko pozuoti kelis kartus. Dalia Gudavičiūtė, „Žaliojo tilto skulptūrose vilniečiai regi savo artimus žmones“, Lietuvos rytas, 2015 01 26.
 
Taigi svarbiausių sovietinės visuomenės atstovų figūroms pozavo šviesus pokario jaunimas – daugiausia studentai, kurių polinkiai ir veikla neturėjo nieko bendro su idealizuotais tipažais. Realių asmenų portretiniais atvaizdais besiremiančios tilto skulptūros atspindi dar vieną – žmogiškąją ir net jausminę sovietinio gyvenimo pusę – tėvų ir senelių jaunystę, karą pergyvenusios kartos optimizmą, troškimą išgyventi primestos santvarkos sąlygomis.
 
 
J. Mikėnas, J. Kėdainis, Besimokantis jaunimas, molinis modelis, 1951
J. Mikėnas, Elena, gipsas, 6 dešimtmečio pradžia
E. Tulevičiūtė-Venckevičienė Vilniuje, 7 dešimtmetis
E. Tulevičiūtė-Venckevičienė su Vilniaus vaikų dailės mokyklos mokiniais, 8–9 dešimtmetis 
J. Gecevičiaus nuotr.
E. Tulevičiūtė-Venckevičienė, vaza, šamotas, transparentinė glazūra, H 49 
Lietuvos dailės muziejus
E. Tulevičiūtė-Venckevičienė, dekoratyvinis dubuo, molis, matinės glazūros, Ø 34, 1965 
Lietuvos dailės muziejus
Studentai tekstilininkai su piešimo dėstytoju Leonu Žukliu Kauno valst. taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1949 
Sėdi iš kairės: V. Panceraitė, L. Žuklys, V. Račkaitytė, A. Vilbrantaitė; stovi: J. Brilingaitė, A. Nedzveckaitė, G. Kuprytė, A. Valius, M. Kalinaitė, B. Gilytė
Piešimo paskaitoje Kauno valst. taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1949–1950 
Iš kairės: Chaleckaitė, dėstytoja S. Juknienė, R. Pečiulionytė, A. Valius, J. Brilingaitė, A. Nedzveckaitė
Piešimo paskaitoje, 1949–1950
Iš kairės: A. Valius, Chaleckaitė, J. Brilingaitė, A. Nedzveckaitė, R. Pečiulionytė
A. Valius (dešinėje) su savo buvusiu mokiniu Rimantu Dichavičiumi Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete, Valerijos Dichavičienės parodos atidaryme, 2014
A. Valius, Iliuzija VII, gobelenas, 2014
Kauno A. Martinaičio dailės mokyklos mokytojų darbų paroda Kauno pedagogų kvalifikacijos centre
A. Vaivadaitė-Surgailienė, pozavusi kolūkietės figūrai P. Vaivados skulptūrinėje grupėje Socialistinis žemės ūkis
A. Surgailienė, iliustruotų knygelių viršeliai iš rinkinio Pasakų skrynelė, 1961
A. Surgailienė, iliustracijos knygelių rinkiniui Pasakų skrynelė, 1961
Įėjimas į socializmo skulptūrų muziejų „Memento park“ Budapešte
Skulptūrų muziejaus „Memento Park“ Budapešte reklama
Skulptūrų muziejaus „Memento Park“ Budapešte ekspozicijos fragmentas
Skulptūrų muziejaus „Memento Park“ Budapešte ekspozicijos fragmentas
Skulptūrų muziejaus „Memento Park“ Budapešte ekspozicijos fragmentas
Grūto parko muziejaus netoli Druskininkų ekspozijos fragmentas
Socialistinio meno muziejaus Sofijoje (Bulgarija) skulptūrų ekspozicijos fragmentas
Socialistinio meno muziejaus Sofijoje (Bulgarija) skulptūrų ekspozicijos fragmentas
Socialistinio meno muziejaus Sofijoje (Bulgarija) skulptūrų ekspozicijos fragmentas
D. Černý rožine spalva nudažytas Paminklas sovietų tankistams, Praha, Štefániko aikštė, 1991
D. Černý rožine spalva nudažytas sovietų tankas Karo muziejuje Lešany (Čekija)
D. Černý Rožinis tankas keliamas ant plaukiančio postamento Vltavos upe, 2011 
Instaliacija minint Sovietų kariuomenės išvedimo iš Čekoslovakijos 20-metį
D. Černý Rožinis tankas keliamas ant plaukiančio postamento Vltavos upe, 2011
Galios simbolių likimas: kitų šalių patirtis
Žaliojo tilto skulptūrų likimo klausimas iškilo Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Totalitarinės santvarkos paminklų ateitį sprendė ne tik buvusios sovietinės respublikos, bet ir iš Sovietų Sąjungos įtakos išsivadavusios valstybės – Varšuvo bloko Varšuvos sutarties organizacija Varšuvos sutarties organizacija – karinis socialistinių Vidurio ir Rytų Europos valstybių blokas, egzistavęs Šaltojo karo metu (1955–1991). Jam priklausė Lenkija, Čekoslovakija, Jugoslavija, Bulgarija, Rumunija, Vengrija, Vokietijos Demokratinė Respublika, Albanija. socialistinės šalys. Griauti, ištrinti iš tautos atminties, sutelkti uždaruose rezervatuose ar semantiškai nukenksminti ideologijos simbolius? Iš tokių alternatyvų, svyruojančių tarp naikinimo ir kūrybos instinktų, rinkosi paminklų griovimo euforiją patyrusių šalių visuomenės.
 
Beveik visose nepriklausomybę atkūrusiose šalyse buvo panaši situacija: nugriauti paminklai voliojosi sandėliuose ir patvoriuose, vėliau pradėta galvoti, ką su jais daryti. Vienas iš paminklų neutralizavimo būdų – juos izoliuoti, sutelkiant specializuotuose muziejuose, galinčiuose patenkinti visuomenės pažinimo poreikį. Pirmąjį sovietinių paminklų rezervatą – muziejų „Memento Park“ Budapešte įkūrė vengrai, suteikę miesto muziejui vientisą architektūrinį apipavidalinimą (archit. Ákosas Eleődas, projektas 1991), atidarę jį 1993 m., sovietinės armijos išvedimo iš Vengrijos antrųjų metinių proga.
 
Nugriautus sovietmečio paminklus Lietuvoje pradėjo kaupti druskininkietis verslininkas Viliumas Malinauskas, 2001 m. oficialiai atidaręs privatų Grūto parko muziejų, į kurį pateko maždaug 100 nugriautų paminklų. Skirtingai nuo miestui priklausančio vengrų muziejaus, visiems įrengimo darbams skelbusio oficialius konkursus, privataus Grūto parko šalia Druskininkų savininkas kurdamas muziejų kliovėsi savo išmone.
 
Augantis visuomenės dėmesys netolimai socialistinei praeičiai skatina kurti panašius muziejus ir kitose šalyse. 2011 m. Bulgarijos sostinėje Sofijoje atidarytas Socialistinio meno muziejus su uždaromis salėmis smulkesniems darbams ir atviru plotu didelio formato monumentams.
 
Kitas kelias – sovietinių paminklų dekontekstualizavimas, prasminis atribojimas, naujo požiūrio suteikimas. Vienas iš pirmųjų garsesnių pavyzdžių – čekų menininko Davido Černý (Deivido Černio, g. 1967) instaliacija su sovietiniu tanku – Paminklu sovietų tankistams Prahoje. Pokariu sostinės Štefániko aikštėje ant postamento užkeltas neva pirmasis į Prahą įriedėjęs Raudonosios armijos tankas čekams simbolizavo sovietines represijas 1968 m. Prahos pavasario metu, o ne šalies išvadavimą iš vokiečių okupacijos. 1991 m. balandžio rytą Prahos gyventojai išvydo Černý (tuomet dar studento) su kitais dailininkais rožine spalva nudažytą tanką. Pasipiktinus Rusijos ambasadai Čekoslovakijoje, tankas perdažytas žaliai, o po to vėl rausvai – protestuojant prieš Černý suėmimą už chuliganizmą. Taip tankas buvo perdažinėjamas bent kelis kartus, kol galutinis rožinis jo variantas perkeltas į Karo muziejų Lešany (30 km nuo Prahos). Rožinis tankas, kaip nauja instaliacija, buvo kelis kartus demonstruojamas Prahoje įvairiomis progomis, tarp jų 2001 ir 2011 m. minint sovietų armijos išvedimo iš Čekoslovakijos metines bei 2013 m. protestuojant prieš tuometinę šalies politiką.
 
Ne mažiau įdomi ir bulgarų dailininkų patirtis meniniams eksperimentams panaudojant vieną garsiausių šalies monumentų – Paminklą Sovietų armijai. Viename gražiausių Sofijos parkų 1954 m. atidengtas paminklas vaizduoja bulgarų šeimos apsuptą sovietų karį, iškėlusį į viršų automatą. Milžiniško aukščio (37 metrų) paminklo postamentą supančius reljefus su natūralistinėmis besiveržiančių sovietų karių scenomis bulgarų menininkai dažnai transformuoja į politiškai aktualias groteskiškas kompozicijas.
 
2011 m. anoniminiai gatvės menininkai, pasivadinę „Destructive Creation“, reljefą „aprengė“ popkultūros personažų drabužiais, išskirdami Supermeną, Santą Klausą, Džokerį, kapitoną Ameriką ir kitus. 2013 m. minint Prahos pavasario 45-metį, vienas iš keturių reljefų anoniminių autorių nudažytas rožine spalva, solidarizuojantis su Černý Rožiniu tanku. 2013 m. reljefo kariai pasipuošė Rusijos merginų grupės „Pussy Riot“, rengiančios politines protesto akcijas, atributika. O 2014 m. gruodį nežinomi asmenys dar kartą pridėjo ranką prie reljefo: vieną iš pagrindinių figūrų nudažę Ukrainos vėliavos spalvomis (ir pavadinę Šlovė Ukrainai), taip parėmė Maidano judėjimą – ukrainiečių ryžtą rinktis europietiškąjį kelią. Tais pačiais metais dar kartą Ukrainos vėliavos spalvomis paminklas nudažytas protestuojant prieš Rusijos invaziją į Krymą, o po kiek laiko – Lenkijos vėliavos spalvomis, minint Katynės žudynes.
 
Taip menininkai ne tik reiškia savo požiūrį į komunistinę šalies praeitį, bet ir siunčia žinią totalitarizmą išgyvenusioms ar agresiją patiriančioms tautoms. Nors po kiekvienos meninės akcijos ir Rusijos protestų reljefui grąžinama pirmykštė išvaizda, tačiau paminklo papėdėje įrengtas riedlenčių maniežas, sutraukiantis minias jaunimo, demonstruoja dar vieną ideologijos simbolių demitologizavimo kelią – sukuriant taikią, kasdienišką, nieko bendra su stabų garbinimu neturinčią aplinką.
 
 
Paminklas Sovietų armijai, Sofija (Bulgarija), 1954
Paminklo Sovietų armijai ansamblio reljefas, 1954
Paminklo Sovietų armijai reljefas, „Destructive Creation“ menininkų „aprengtas“ komiksų personažų drabužiais (su užrašu „Judėjimas su laiku“), 2011
Paminklo Sovietų armijai reljefas, papuoštas Rusijos merginų grupės „Pussy Riot“ atributika, 2012
Paminklo Sovietų armijai reljefas, anoniminių menininkų nudažytas rožine spalva, solidarizuojantis su Prahos pavasario 45-mečiu (su užrašu „Bulgarijos atsiprašymas“), 2013
Paminklo Sovietų armijai reljefas, anoniminių menininkų nudažytas Ukrainos vėliavos spalvomis, palaikant ukrainiečių Maidano revoliuciją (su užrašu „Šlovė Ukrainai“), 2014
Paminklo Sovietų armijai reljefas, anoniminių menininkų nudažytas Ukrainos ir jos kovą palaikančios Lenkijos vėliavų spalvomis, protestuojant prieš Krymo okupaciją, 2014
Tilto skulptūrų transformacijos
Pasibaigus sovietinei erai Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros pradėjo naują gyvenimą. Jos atlaikė pirmąją sovietinių paminklų griovimo bangą, – gal dėl to, kad mažiau krito į akis, priklausė dekoratyvinės skulptūros žanrui, jas saugojo 1993 m. suteiktas kultūros paminklo statusas.
 
Pagrindinio Vilniaus tilto skulptūros taip pat kaitino menininkų vaizduotę: jos neretai tarnavo įvairiems projektams, demonstruojantiems ironišką žvilgsnį į socrealistinius simbolius. Naują kontekstą stalininėms skulptūroms bandė suteikti menininkas Gitenis Umbrasas (g. 1961), išgarsėjęs netradiciniais sostinės puošybos ir memorialiniais akcentais (tarp jų garsiausias –grindinio plytelė „Stebuklas“ Katedros aikštėje; pirmas variantas 1994, antras 2002). 10 dešimtmečio pradžioje Umbrasas pasiūlė nukenksminti tilto skulptūras, apauginant jas vijokliais, besistiebiančiais iš aplink skulptūras įrengtų žemės lovelių. Umbrasas buvo ir atminimo lentos ant skulptūros Taikos sargyboje postamento iniciatorius. Ji pritvirtinta 2013 m., minint Sovietų armijos išvedimo iš Lietuvos 20-metį.
 
Menininkas Gediminas Urbonas (g. 1966) Soroso fondo metinei parodai pasiūlė projektą – instaliaciją Ateini ar išeini? (1995), žemdirbius vaizduojančių skulptūrų veidus apgaubęs veidrodiniais kubais, atspindinčiais praplaukiančius debesėlius ir kitus tiltą supančius objektus.
 
Ironiškų transformacijų, siekiančių suteikti tiltui naują prasmę, pasitaikė ir daugiau. Entuziastingo menininkų bendruomenės pritarimo sulaukė 2014 m. architekto Audriaus Ambraso (g. 1962) projektas Žaliojo tilto skulptūrų redukcija festivaliui „Vilnius Street Art“. Architektas nusprendė sovietines skulptūras patalpinti į tvirtus geležinius narvus, simboliškai jas įkalindamas. Tuometinė Vilniaus miesto valdžia atsisakė duoti leidimą laikinam projektui, motyvuodama planuojamais kelio darbais. Ambraso projektas buvo teikiamas ir Lietuvos paviljono 2015 m. Venecijos bienalėje konkursui (kuratorė Laima Kreivytė), tačiau nesulaukė atrankos komisijos pritarimo. Deja, nė viena iš Žaliojo tilto skulptūrų meninių interpretacijų, tapusių viešųjų ir mokslinių diskusijų objektais, patekusių į katalogus ir dailėtyrininkų straipsnius, nesulaukė sprendimus priimančių valdininkų atsako.
 
Visuomenę traukė ne tik tiltas, bet ir jo aplinka. 1997 m. akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys praskriejo po Žaliojo tilto apačia, pasiekdamas skrydžio po žemiausiu Lietuvos tiltu rekordą, o 1999 m. rugsėjį surengė „Amžiaus skrydį“ – lėktuvu „Su-26“ vieno skrydžio metu praskrido po visais Vilniaus tiltais per Nerį.
 
2004 m. buvo įgyvendintas Umbraso projektas Meilės krantai, prakalbinęs Neries krantines. Greta Žaliojo tilto iš pasodintų gyvų gėlių vienoje Neries pusėje suformuotas sakinys „Aš tave myliu“, kitoje – atsakymas: „Ir aš tave“. Gėlės taip sodinamos jau daugiau nei dešimtmetį.
 
Netrūko ir pokštų. 2004 m. žiemą Vilniaus savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus iniciatyva skulptūros papuoštos raudonai baltomis kalėdinėmis kepurėmis. 2015 m. viešosios įstaigos „Blaivios pramogos“ atstovai aprengė skulptūras žaismingais aksesuarais.
 
Žaliasis tiltas 2009 m. pateko ir į „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ rengėjų akiratį. Organizatoriai sumanė keturis sostinės tiltus dekoruoti šiuolaikinių skulptūrų ciklu Vilniaus ženklai. Skulptoriaus Kunoto Vildžiūno kūriniai, kad ir pavėluotai (tik po metų), atsirado keturių tiltų per Nerį patiltėse. Skulptorius teigė, kad jam nebuvo svarbu provokuoti vilniečius, jis norėjo perteikti miesto baroko dvasią, nepaisant to, kad tiltų stilistika neturi nieko bendra su baroku. „Dar vienas tiltas pasipuoš metalo skulptūra“, Veidas, 2010 08 23. Po senuoju Žvėryno tiltu pakabinta skulptūra Laivas-pusmėnulis, po Žirmūnų tiltu – Karališkasis obuolys, po Baltuoju – Spindulys-ietis. Stalininį Žaliąjį tiltą papuošusi Grandinė (3,7 × 6,6 m), anot menininko, reiškia tremtį, tautos kančias ir dvasinę tvirtybę. Vilniaus ženklus atliko VšĮ „Vilniaus Jeruzalės meno centras“, Vildžiūnui talkino bendraautoris Martynas Lukošius, taip pat Rytis Lopas ir Ričardas Orlovas.
 
Vis dėlto sovietmetį išgyvenusios tilto skulptūros ėmė badyti akis sustiprėjus Rusijos agresijai: 2014 m. jai okupavus Krymą ir kilus visuomenės nerimui dėl geopolitinės padėties. Skulptūrų likimo klausimas įgavo politinį prieskonį, į jas pradėta žiūrėti kaip į sovietinės imperinės politikos dalį. Sovietinių karių grupė Taikos sargyboje greičiausiai ir tapo skulptūrų demontavimo kaltininke. Palikti ar nugriauti? Arba, perfrazuojant Urboną, ateina ar išeina?
 
Kilusiuose debatuose aktyvesni ir aršesni buvo skulptūrų griovimo šalininkai, įvardiję skulptūras „balvonais“, nors dar 2010 m. per 78 % vilniečių pasisakė už skulptūrų palikimą ant tilto. „Dauguma Lietuvos gyventojų nepritartų sovietmečio skulptūrų nukėlimui nuo Žaliojo tilto Vilniuje“, www.delfi.lt, 2010 07 07. Vilniaus miesto taryba, motyvuodama avarine skulptūrų būkle, 2015 m. liepos 21–22 d. inicijavo jų pašalinimą nuo Žaliojo tilto. Pažadas restauruoti skulptūras užmirštas tuoj pat jas nukėlus. Naujai suburta Nekilnojamojo kultūros paveldo taryba 2016 m. kovo 1 d. pasiūlė panaikinti Žaliojo tilto skulptūrų teisinę apsaugą. Išbrauktų iš Kultūros vertybių registro skulptūrų nesaugo įstatymai, jų išlikimu nesirūpina valstybinės institucijos ir muziejai. Skulptūrų likimas atiduotas į Vilniaus miesto tarybos klerkų rankas, kurie kuria keistus planus (parduoti aukcione, keisti į Rusijoje esantį Lietuvos kultūros paveldą ir pan.) ar teigia studijuojantys vilniečių siūlymus dėl skulptūrų likimo. Kol valdininkai svarsto, ką daryti su jiems atitekusiu turtu, skulptūros toliau rūdija Vilniaus savivaldybės įmonės „Grinda“ kieme.
 
Tuo tarpu patriotiškai nusiteikusi visuomenės dalis regi vizijas, kaip tilto skulptūras pakeisti naujais ideologiniais simboliais, įkūnijančiais nacionalinius nepriklausomos valstybės idealus. Patriotiškai nusiteikusio jaunimo sambūris „Pro patria“ pasisako už Nepriklausomybės tėvų ir kovų už Lietuvos laisvę didvyrių užkėlimą ant postamentų. Taigi net ir atsisakius sovietinio paveldo, tiltas toliau kaitina aistras ir kelia diskusijas. Panašu, kad Žaliojo tilto skulptūros, tapusios epochos simboliu, net ir pašalintos iš viešojo gyvenimo, taip lengvai nepasitrauks iš tautos istorinės atminties.
 
 
G. Umbrasas, Žaliojo tilto skulptūrų su vijokliais projektas, 10 dešimtmečio pradžia
Atminimo lenta ant skulptūrinės grupės Taikos sargyboje postamento, 2013
Atminimo lentos ant skulptūrinės grupės Taikos sargyboje postamento atidengimas, 2013
Iš kairės: G. Umbrasas, Krašto apsaugos ministras J. Olekas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Vilniaus meras A. Zuokas
J. Česnavičiaus nuotr.
G. Urbonas, Ateini ar išeini?, Žaliojo tilto skulptūrų apropriacijos projektas, 1995
A. Ambrasas, Žaliojo tilto skulptūrų redukcija, 2014
A. Ambraso nuotr.
G. Umbrasas, Meilės krantai, 2004
G. Umbrasas, Meilės krantai, 2004
K. Vildžiūnas, Grandinė, nerūdijantis metalas, 3,7 × 6,6, 2010
Tilto skulptūros su kalėdinėmis kepurėmis, 2004
Žaismingais aksesuarais skulptūras papuošė viešoji įstaiga „Blaivios pramogos“, 2015
J. Kalinsko nuotr.
Skulptūrų nukėlimas nuo Žaliojo tilto, 2015
Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.
Skulptūrų nukėlimas nuo Žaliojo tilto, 2015
Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.
Skulptūrų nukėlimas nuo Žaliojo tilto, 2015
Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.
Patriotinio jaunimo sambūrio „Pro patria“ siūlomas Žaliojo tilto dekoro projektas, grįstas Vasario 16-osios deklaracijos autorių ir signatarų įamžinimo idėja, 2015
Nukeltos Žaliojo tilto skulptūros Vilniaus savivaldybės įmonės „Grinda“ kieme

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra Iliustracijų šaltiniai

„Dar vienas tiltas pasipuoš metalo skulptūra“
Veidas, 2010 08 23
„Dauguma Lietuvos gyventojų nepritartų sovietmečio skulptūrų nukėlimui nuo Žaliojo tilto Vilniuje“
www.delfi.lt, 2010 07 07
RASA ANTANAVIČIŪTĖ
„Stalininis ‘penkmetis’: Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo darbai 1947–1952“
Menotyra, 2009, t. 16, Nr. 3–4, p. 150–169
VIDA GODELIENĖ
„Dailininkų Valių šeimos dinastija: Andrius Valius“
Regionų kultūrinių iniciatyvų centro svetainė
DALIA GUDAVIČIŪTĖ
„Žaliojo tilto skulptūrose vilniečiai regi savo artimus žmones“
Lietuvos rytas, 2015 01 26
RŪTA JANONIENĖ
„Sapiegų rūmų Antakalnyje architektas Giovanni Battista Frediani: biografijos bruožai“
Acta academiae artium Vilnensis, Nr. 77–78: Dailės ir architektūros paveldas: tyrimai, išsaugojimo problemos ir lūkesčiai, sudarytoja Dalia Klajumienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015, p. 13–43
ARVYDAS MACIULEVIČIUS
„LDK istorija: Žaliojo tilto Vilniuje statytojas – apsukrus viduramžių vokietis Ulrichas Hozijus“
www.15min.lt, 2013 02 05
VYTAUTAS PALAIMA
„Skulptorių dovana Vilniui“
Literatūra ir menas, 1952 10 05
DEIMANTĖ ZAILSKAITĖ
„Moteris, stovinti ant Žaliojo tilto“
Respublika, 2014 07 09
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.