Konfliktai teatre
Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė
 
Posūkis novatoriškumo link vyko audringai, tačiau nelengvai. Ne kartą buvo smerkiamos dailininkės Juzefos Čeičytės naujovės. Vienas iš pirmųjų spektaklių, kurių sąlyginė scenografija kėlė žiūrovų pasipiktinimą, buvo V. Miliūno Žuvėdros palydi (1960). Teatrologė I. Aleksaitė prisiminė:
     
 
vienas iš žiūrovų keliais sakiniais, kaip sakoma, užbraukė dailininkės darbą, su pavydėtinu pasitikėjimu savimi oratorius nusakė tą scenovaizdį, kurį norėtų matyti. Apkaltinęs J. Čeičytę „pliku modernizmu“, draugas nurimo ir atsisėdo. Kaip bebūtų keista, tačiau ir iš aktorių tuojau pasipylė priekaištai dailininkei. I. Aleksaitė, „Kai kalba dekoracija“, Pergalė, 1963, nr. 1, p. 136.
 
     
Aktorius glumino ne vienas dailininkės sumanymas.
     
 
Per Gylio repeticijas, – prisimena dailininkė, – viena aktorė būtinai reikalavo pastatyti jai baliustradą (patogiau, reikšmingiau!). Išpildžiau jos prašymą. Tačiau per generalinę repeticiją nieko neįspėjusi nuėmiau tą butaforiją. Ir keista – aktorė jos visai nepasigedo. Cit. iš: Lietuvos tarybinis dramos teatras. 1957–1970, Vilnius: Vaga, 1987, p. 172.
 
     
 
Nemažai pastangų reikėjo atsikratant nereikalingų daiktų scenoje. Ne visada dailininkams pavykdavo susikalbėti ir su režisieriais. Dailininkė J. Malinauskaitė pasakoja apie ilgas derybas kuriant scenografiją Karaliui Lyrui: „Buvo visa eilė variantų. Dekoracijos šiuo metu pilnai neišnaudotos. Turi būti tamprus ryšys tarp režisieriaus ir dailininko. Dabar aš likau atskirai, režisūra atskirai“ Kauno valstybinio dramos teatro meno tarybos posėdžio 1961 01 29 protokolas, LLMA f. 282, ap. 1, b. 60, l. 6., – tačiau režisieriai nenusileido: „Šiose dekoracijose suvaidinti galima, bet sveikinti jų negalėčiau. Nejaučiu novatoriškos, naujos minties.“ Kauno valstybinio dramos teatro meno tarybos posėdžio 1961 01 29 protokolas, LLMA f. 282, ap. 1, b. 60, l. 6.Nerado sutarimo ir kiti kritikai: vieniems atrodė, kad „Trikampės kulisos rėžia akį“, kitiems – „Trikampės kulisos man patinka“. Kauno valstybinio dramos teatro meno tarybos posėdžio 1961 01 29 protokolas, LLMA f. 282, ap. 1, b. 60, l. 6.
 
Galbūt ne vienas toks susirėmimas su spektaklio statytojais lėmė dailininkų drastiškus sprendimus išeiti iš teatro arba savarankiškai rinktis dramos kūrinį, išbandyti jėgas režisūroje. Dailininkė J. Čeičytė, dirbusi teatre nuo 1949 m., 1962 m. paliko teatrą ir nuėjo į Lietuvos kino studiją. I. Ivanovas 1968 m. paliko Jaunimo teatrą. Tačiau, nepaisant praradimų, šiuose susidūrimuose kūrėjai įžvelgė ir teigiamų dalykų. Režisierius P. Gaidys teigė:
     
 
Gal tai skamba šokiruojančiai, bet įsitikinau, kad tik nuolatinis konfliktas su žiūrovu yra vienintelis vaisingas kelias bet kuriam teatrui. Teatras, norėdamas pats augti, turi auklėti savo žiūrovą, ugdyti jo meninį suvokimą, o toks ugdymas dažniausiai yra konfliktiškas. Cit iš: L. Jacinevičius, „Ilgoje distancijoje“, Nemunas, 1970, nr. 4, p. 55.
 
     
 
Toks ugdymas, kaip matyti iš meninės kalbos pokyčių, paplitusių dvasinių išgyvenimų temų, vyko remiantis europietiškąja patirtimi, siekiant universalumo. Vienas svarbiausių laimėjimų 1956–1968 m. teatre – režisieriai rado dailininkus bendraminčius: „Juknevičius buvo laimingas, sutikęs konceptualų kūrybos partnerį.“ I. Aleksaitė Režisierius Romualdas Juknevičius, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 318.Tačiau svarbiausia, kad „scenografas tampa lygiateisiu pastatymo kūrėju, dalyvauja visame darbo procese, neapsiribodamas būsimo spektaklio scenovaizdžio pasiūlymu ir dekoracijų pateikimu“ E. Jansonas, „Kauno valstybinis dramos teatras“, in Lietuvos tarybinis dramos teatras. 1957–1970, p. 99..
 
Scenografija įtvirtino kelis svarbius dalykus: ėmė akcentuoti vaidybinio teatro dailės kalbą, traukėsi nuo realistinių kanonų, tapo universalia forma, aktyvuojančia scenos erdvę. Ne mažiau svarbu tai, kad Lietuvos teatro dailė įžengė į XX a. antros pusės teatro modernizavimo kelią, nors tai darė ne koja kojon su europiniu teatru. Vis dėlto, išsaugodama lietuvišką poetinį požiūrį ir išradingai pritaikydama kuklias technines galimybes, įtvirtino spektaklio veiksmui ir prasmei pavaldų vaizdingumą teatre.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Kauno valstybinio dramos teatro meno tarybos posėdžio 1961 01 29 protokolas
LLMA f. 282, ap. 1, b. 60, l. 6.
I. Aleksaitė Režisierius Romualdas Juknevičius
Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 318.
E. Jansonas, „Kauno valstybinis dramos teatras“
Lietuvos tarybinis dramos teatras. 1957–1970, p. 99.
I. Aleksaitė, „Kai kalba dekoracija“
Pergalė, 1963, nr. 1, p. 136.
Lietuvos tarybinis dramos teatras. 1957–1970
Vilnius: Vaga, 1987, p. 172.
L. Jacinevičius, „Ilgoje distancijoje“
Nemunas, 1970, nr. 4, p. 55.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.