Grupę „Žalias lapas“ 1988 m. subūrė Valstybinio dailės instituto (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademija) studentai Gediminas Urbonas, Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, Arvydas Vadopalas, Džiugas Katinas, Artūras Makštutis ir kompozitorius Gintaras Sodeika. Grupė gyvavo trumpai, tik iki 1992 m. Įkvėpti Vakarų Europos neoavangardo (arte povera, ZERO, fluxus, Josepho Beuyso (Jozefo Boiso), Vienos akcionizmo), jie plėtojo raišką be aiškių išliekančių medžiagiškų kūrinių, bet neketino visai sunaikinti estetinės vertės ir sureikšminti egzistencinio ar politinio kūrybos aspekto. Jaunieji menininkai buvo įsitikinę, kad tris dešimtmečius trunkančioje akcionizmo istorijoje jų kūrybai tenka interpretacijos ir komentaro vaidmuo, be to, juos kur kas labiau domino pasaulio meno raida nei asmeniniai išgyvenimai ar visuomeniniai to meto įvykiai.

 

1988 m. Skulptūros katedros studentai Urbonas, Makštutis, Danielė Vyšniauskaitė Dailės instituto naujojojo pastato hole pristatė instaliaciją Gamta mumyse iš žolės, žemės, maisto produktų, Vilnelėje rastų daiktų. Taip jie pritarė žaliųjų idėjoms ir oponavo „medinukams“ (skulptoriai Artūras Raila, Algis Lankelis, Mindaugas Šnipas, Deimantas Narkevičius). Pasak Urbono, „medinukams“ rūpėjo archetipas, identiteto paieškos, atsikuriančios nacionalinės valstybės idėja, o „Žalią lapą“ domino globalūs procesai, performatyvumas ir kolektyvinė praktika. (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos, sudarytojai Vytautas Michelkevičius, Kęstutis Šapoka, Vilnius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, 2011, p. 171.

 

Sodeika ir tapybą studijavęs Bareikis sudomino skulptorius konkrečiąja muzika. 1988 m. kovo 27 d. Valstybinėje konservatorijoje Bareikis, Katinas ir Urbonas pristatė laikinę garso skulptūrą Geležinis vilkas, 1988-ųjų balandį VRM kultūros rūmuose (per VDI kultūros ir meno dienas) – Gedimino sapnas (dar dalyvavo Julius Ludavičius ir „Anties“ būgnininkas Gintaras Kažemėkas).

 

Keletas „Žalio lapo“ akcijų vyko be pašalinių stebėtojų įvairiose specifinėse vietose, sunkiai pasiekiamuose gamtos užkapiuose – ežerų salose, Nidos smėlynuose.

 

Akcija Dangaus ženklai – vandens ženklai vyko 1988 m. vasarą Daugų ežere be pašalinių stebėtojų, dokumentinis fiksavimas buvo patikėtas grupės nariams. Dalyvavo Bareikis, Makštutis ir Urbonas. Vienas iš jų, Bareikis, buvo išrengtas, aptvarstytas, išteptas baltais dažais ir nuplukdytas į gilaus ežero viduryje iš akmenų sukrautą salelę. Baltas ant vandens stovintis žmogus rankomis rodė įvairius ženklus, figūras, tačiau jis nuolat slydo nuo akmenų, panirdavo į vandenį ir vėl ropšdavosi aukštyn. Ritualinį veiksmo pobūdį, aliuzijas į senuosius simbolius (švyturį, kolosą ar žynio figūrą) papildė dabarties netikėtumai. Ištremtas į tą salą menininkas būtų neišgyvenęs, jei kiti akcijos dalyviai nebūtų paėmę jo atgal į valtį.

 

1988 m. hepeningų festivalyje Anykščiuose jie atliko akciją Paskutinė vakarienė. Kita šios pseudoritualinės akcijos versija tų pačių metų pabaigoje Dailės instituto hole tapo įspūdingu spektakliu su dekoracijomis, kostiumais, pavojingais akrobatikos triukais ir gausybe netikro kraujo. Pasak Urbono, jiems buvo svarbiausia „nepriklausoma laikysena, nenutrūkstamas meno-gyvenimo organizavimo procesas, išsprūdęs iš režimo kontrolės mechanizmų ir persipynęs su to meto politinėmis realijomis“, „kolektyvinė kūryba kaip politinis pareiškimas ir opozicija vienišo genijaus mitui“. (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos, sudarytojai Vytautas Michelkevičius, Kęstutis Šapoka, Vilnius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, 2011, p. 173.