7–8 dešimtmečiais Lietuvos grafikės moters temą dažniausiai gvildeno interpretuodamos tradicinius kultūrinius vaizdinius. Nepranokstama tautodailės tradicijas puoselėjančios 7 dešimtmečio grafikos protagonistė – Eglė žalčių karalienė. Modernią ir kosmopolitišką dailę kūrusi Saulė Kisarauskienė pirmenybę teikė graikų mitų ir tragedijų veikėjoms – Antigonei, Ismenei, Medėjai. Jas vėliau pagerbė ir kitos menininkės. Įvairių tikroviškų ir simbolinių moters paveikslų sukūrusi Elvyra Kairiūkštytė interpretavo senovės kultūrų ir krikščioniškosios dailės motyvus.

 

8 dešimtmečiu iš klasikinės Vakarų dailės atklydusi patraukli nuogalė įsitvirtino ir moterų, ir vyrų kūryboje. Moterys dailininkės, interpretuodamos šį privilegijuotą ir kartu įtartiną motyvą, tarsi siekia su juo susitapatinti ar jame atrasti savo kitą aš, ego idealą. Kartais jų kuriami vaizdai nesiskiria nuo vyriškų fantazijų ir svajonių. Vis dėlto Jūratės Stauskaitės, Danutės Jonkaitytės, Danutės Gražienės darbai, kuriuose nuogo kūno motyvas savitai transformuojamas, kontekstualizuojamas ar dekonstruojamas, gana aiškiai byloja apie moters savijautą, savimonę ir lyties tapatumo paieškas.

 

XX–XXI a. sandūroje naujoji grafikių karta moteriškumo kūrimu ir griovimu užsiėmė nuosekliai, kryptingai, atkakliai. Tam buvo sumaniai pasitelktas dėl naujųjų medijų neregėtai išaugęs skolintinų vaizdų aruodas. Menininkes domina ne iškiliausi kultūroje žinomi moterų paveikslai, o keisčiausi ir banaliausi, netikėčiausi ir labiausiai nuvalkioti, kitaip tariant, – bet kokie, nes visi jie galiausiai pavirsta autorės ženklu ir atvaizdu, prabyla pirmuoju asmeniu. Dar viena bendra šios menininkių kartos savybė – jų vaizduotės darbas vyksta veikiau estampo paviršiuje, o ne galvoje. Jos nekonstruoja ir juolab neatkuria menamų erdvių ir pasaulių, o įkurdina paviršiuje internete rastą ar savo išrastą paveikslėlį ir žiūri, kas bus. Išsyk įvaizdina mintį, gimstančią jau dirbant su vaizdais. Todėl joms labai svarbi lapo tuštuma, regimoji minčių erdvė, bet taip pat svarbus ir kūrinio pavadinimas bei apskritai vaizdo santykis su žodžių kalba. Geras šios krypties pavyzdys – tapytojos Irmos Balakauskaitės ofortai, kur mįslingos figūros veikia popieriaus paviršiuje, kaip ir Petro Repšio Dienoraščiuose, išmargintuose atvirkščiai atspaustų išraižytų tekstų, kurių neįmanoma perskaityti.

 

Birutė Zokaitytė spalvotame oforte Mergaitė (1998) neveltui užrašė „ČIA AŠ“. Pasak dailininkės, „Kūrybos procesas – kruopštus asociacijų ir emocijų nėrinys. Įtvirtinu gerą mergaitę savyje kruopščiai raižydama varį. Po to nuodiju ją rūgštyje. Vėl atrandu senose nespalvotose giminės moterų nuotraukose, savo draugių pasakojimuose, senuose laiškuose, filmuose, knygose apie ginekologiją, moterų mokslo laimėjimus ir kepimo receptus [...] Pagrindiniai instrumentai, kuriais tyrinėju pasaulį, tai ironijos grąžtas ir moteriškumo prizmė“. Asmeninės Birutės Zokaitytės parodos „Moteriškumo ritualai“ anotacija. Egzistencinius moters būties aspektus ji perteikia pseudomoksliniais praėjusių epochų stiliaus vaizdais, oforto ir minkšto lako technikomis perkurdama dailės istoriją, derindama viduramžių miniatiūrų, žemėlapių ir siurrealizmo estetiką, pasitelkdama banalius kasdienius motyvus.

 

Sukūrusi ir puikių knygų iliustracijų (Astridos Lindgren Broliai Liūtaširdžiai, 1997; Lietuvių liaudies pasakos, 2007), Zokaitytė vis dėlto teikia pirmenybę moters pasaulio tyrimams estampuose. Juos neretai sudaro atspaudų seka horizontalioje juostoje arba tvarkinga aibė. Spaudžiant estampą iš keleto atskirų klišių, paviršiuje išdėlioti jų atspaudai atrodo lyg enciklopedijos iliustracijos, tampa įmanomi netikėčiausi rastų motyvų deriniai, mokslo faktai ir teiginiai susipina su erotinėmis užuominomis, kičo elementais, senomis fotografijomis ar tatuiruočių motyvais. Dideli ofortai su kompozijomis apskritime atrodo lyg pro didinamąjį stiklą matomi iliustruoto mokslo veikalo fragmentai. 2008 m. galerijoje „Kairė–dešinė“ Zokaitytė surengė asmeninę parodą Moteriškumo ritualai, keletą bendrų parodų yra surengusi su bendramintėmis Egle Kuckaite ir Egle Vertelkaite.

Laisvydė Šalčiūtė, 9 dešimtmečiu irgi studijavusi grafiką Dailės institute, savo konceptualiuose vaizdų serijų projektuose taip pat gvildena lyties apibrėžčių, bendravimo, meilės temas. Jaunystėje sukūrusi linoraižinių ir piešinių, po 2000-ųjų dirba šilkografijos ir mišriomis, tapybos ir grafikos savybių turinčiomis technikomis – į grafiką panašios tapybos (aliejumi, akrilu ant drobės), ant drobės atspausto medžio raižinio. Palyginus 2004 m. darbus Šypsena ir Lūpos, matyti, kaip imančią byrėti (ant raštuoto kilimėlio gulinčios stambios nuogos moters) figūrą keičia piktograminis raidynas, tyrimui skirtas simbolių rinkinys, tuščią menamą erdvę – tarsi padrikai, be išankstinio plano paviršiuje komponuojamos vaizdo ir teksto, dažniausiai angliško, citatos.

 

Šalčiūtės kūrybai būdingas asmeniškumas, autoportretiškumas ir aiški politinė pozicija, sąsajos su kritiniais gender, queer diskursais ir dailės ikonų banalybės tyrimai. Ji vaizduoja save bendraujančią su įžymiais meno pasaulio žmonėmis, save su Monos Lizos galva. Perdirbdama moteriškų žurnalų reklamas, nagrinėja norminių moters įvaizdžių įsikūnijimą ir apykaitą. Rausvoje drobėje sujungdama pakeistas Senojo Testamento ištraukas, krikščioniškos ikonografijos motyvus ir internete rastas fotografijas kritikuoja heteronormatyvumą ir poetiškai garbina lesbinę meilę. Virginijos Woolf (Virdžinijos Vulf) romano herojei (-ui) suteiktą Monos Lizos veidą be siūlių pritaiso senų fotografijų veikėjams – moterims, vyrams, vaikams – ir papildo aforizmais, klasikinės literatūros citatomis.