Susidomėję tikrove, 8 dešimtmečiu tapytojai ėmė nagrinėti ir jos vaizdavimo bei regimojo suvokimo sąlygas. Jiems ypač rūpėjo erdvės tema – ne tik viešumos ir privatumo skirtis ar sudėtingas individo santykis su viešąja aplinka, bet ir trimatės (žvilgsnio) erdvės vaizdo likimas suplokštėjusiame modernistiniame paveiksle.
Klasikinėje Vakarų tapyboje erdvės ribų tyrimus liudija lango, durų ar veidrodžio motyvai, tarsi atkartojantys tikros (žiūrovo) ir menamos erdvės sąsają. Dėl jų vaizduojama erdvė tampa sudėtinė, daugialypė. Jaunųjų tapytojų ketvertas, ypač Arvydas Šaltenis ir Kostas Dereškevičius, sugrąžino į paveikslą tradicinius reikšmingus motyvus, jo erdvės sandaros ir ekonomijos tyrimo modeliu pasirinkę automobilį (autobusą ar sunkvežimį). Transporto priemonės taip pat turi langus, duris ir veidrodžius. Tiesa, viskas čia kreivoka, šiek tiek išlenkta – langai labiau primena to meto televizoriaus ekraną, o ne paveikslo rėmą.
Įkypas galinio vaizdo veidrodėlis, matomas pro įkypą būdelės stiklą Šaltenio paveiksle Autobuso vairuotojas (1974), leidžia stebėti vairuotoją iš keleivio pozicijos. Dereškevičiaus paveiksluose Kelyje (1975), Priekinis langas (1977) nutapytas vaizdas pro priekinį automobilio stiklą, o vidaus veidrodėlyje atsispindinčios akys tegali būti vairuotojo. Taip žiūrovas virtualiai įtraukiamas į paveikslą, gauna aiškų vaidmenį, o kūriniai visomis prasmėmis „veža“.
Dereškevičiaus darbe Mikroautobusu per lygumą (1976) mergina, matoma iš nugaros apšviestame autobuso salone, pro langą it filmą stebi įrėmintą slenkantį lygumų gamtovaizdį. Paveikslo Mergina prie troleibuso (1976) pirmame plane nutapytas troleibuso vidus, tuščia kėdė, bilietų komposteris, o langas įrėmina gatvėje esančios merginos veidą. Kitur troleibuso langai pavaizduoti iš lauko pusės, už jų matyti susigrūdę keleiviai. Kūriniai tarsi leidžia patirti, kuo paveikslo žiūrovas skiriasi nuo stotelėje laukiančio keleivio.
Troleibusų langai rodo ir kartu slepia. Pusiau aklina uždanga žadina smalsumą ar net erzina, nes už jos gali būti kas nors reikalingo, naudingo, gal net trokštamo. Visą paveikslo Automašina su pieno buteliais (1979) plotą užima galinė furgono siena su durimis ir anga į tamsų jo vidų, kur lyg dantys išrikiuoti balti pieno buteliai. Tai, kad Dereškevičiui rūpėjo paveikslo paviršiaus skaidrumo ir aklinumo intriga, liudija ir kiti jo darbai. Keliose Lango versijose vaizdą tesudaro uždaras langas mediniu rėmu, pro jį matyti lakoniškas peizažas su žalumos juosta ir blyškiu, bespalviu, tolygiai pastoziškai nutapytu dangumi, kuris kartu galėtų būti ir nelabai skaidraus stiklo paviršius. Kartais langas praviras ar visai atidarytas, ir stikle atsispindi saulėlydžio dangus.
Padaugintos, pratęstos ir ypač uždaros, apribotos ar paslėptos erdvės poetika taip pat buvo ezopinio kalbėjimo atmaina – gausus politinių poteksčių, įkalinimo ir išsilaisvinimo metaforų aruodas. Šaltenis ir Dereškevičius dažnai vaizdavo žmones ankštose erdvėse, pavyzdžiui, susigrūdusius viešajame transporte. 1986 m. Šaltenis nutapė dar du paveikslus Autobuse. Viename iš jų – rusvoje purvinoje prieblandoje skendintis autobuso vidus, kitame – spalvinga keleivių minia, o virš jos atsivėrusi dangaus mėlynė. Autobusas be stogo skrieja ore lyg atgautos laisvės simbolis.
Dereškevičius 9 dešimtmečio pradžioje nutapė keletą paveikslų, kuriuose vaizduojamos iš automobilio lipančios moterys. Atidarytų durų motyvas čia gali reikšti ir prasiveriančią geležinę uždangą. Viename iš ankstesnių menininko paveikslų matyti briauna į žiūrovą atsuktas uždaras gyvulių furgonas, iš kurio kiša snukį oro pritrūkęs arklys.
Komentarai
Rašyti komentarą