Paulina Eglė Pukytė (g. 1966) – tarpdisciplininio meno kūrėja, prozininkė, eseistė, kultūros komentatorė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Londone. Menininkės kūriniai peržengia visas įmanomas ribas: medijų, žanrų, savo ir svetimo teksto, teksto ir neteksto, meno ir gyvenimo. Tiek vizualiajame mene, tiek prozoje naudojami „rasti artefaktai“ – daiktai, kažkieno palikti ar pamesti užrašai, nugirsti pokalbiai:
[M]enininkė-partizanė pakelia tai, kas buvo po kojom (ar po ranka) į akių lygmenį ir priverčia žiūrėti į dalykus, kuriuos (ne)sąmoningai ištriname iš regos lauko. O triname dažniausiai nemalonius, nepatogius, nesuprantamus, svetimus. PP kaip psichoanalitikė surenka išmestus, „represuotus“ kasdienybės vaizdus ir parodo juos kitame kontekste. Laima Kreivytė, „PP (Partizanė Pukytė)“, www.pukyte.com, 2014.
Vyraujančios temos – skirtingų kultūrų sandūros, kultūriniai stereotipai, galios santykiai, tapatybė. Pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centre 2005 m. surengtoje parodoje Mergaitė su kriaušėmis epizodus „iš gyvenimo“ fiksuojantys, o iš tiesų simbolių, intertekstų, aliuzijų prisodrinti trumpi filmukai sudaro pasakojimą, kurios centrinė ašis – pati menininkė ir jos „tikros istorijos“. Kaip atskiras, su vaizdais savotiškai polemizuojantis tekstas pateikiami ant popieriaus išspausdinti filmų titrai, dėl savo ritmiškumo ir vaizdingumo primenantys literatūrines miniatiūras.
Analogiška – vaizdinį ir žodinį tekstą apjungianti – knygos Bedalis ir labdarys (2013) struktūra. Žodiniai tekstai – trumpi dialogai ir monologai, SMS žinučių išklotinės, pjesės, poemos, dramos – susijungia į daugiabalsį pasakojimą apie nesusikalbėjimą tarp lietuvių emigrantų ir britų.
– Suprantate, kai aš čia atvažiavau, pakliuvau pas tokius blogus žmones – jie atėmė iš manęs pasą ir turėjau jiems vergauti visus metus, bet paskui nuo jų pabėgau.
– Vergauti? Kaip tai vergauti?
– Dirbti viską... Už dyką. Bet aš nuo jų pabėgau.
– Ir kur jūs dabar gyvenate?
– Ten, prie rūmų.
– Kokių rūmų? Bakingemo?
– Nežinau, prie didelių. [...]
[...]
– Gal eikime prie reikalo. Jūs įtariamas karpio vagyste. Iš vienos ponios tvenkinio dingo labai didelis ir labai brangus karpis. Tūkstančio svarų vertės. Policininkai ieškojo kaltininkų ir eidami gatve sutiko jus. Jie sakė, kad nuo jūsų smarkiai atsidavė žuvimi. Todėl nusprendė, kad karpį pavogėte jūs. Kadangi karpio pas jus nerado, įtaria, kad jūs tą karpį suvalgėte.
– Jokio karpio aš nevogiau.
– O kodėl tuomet nuo jūsų atsidavė žuvimi?
– Suprantat, mes susitikome su draugais – jie irgi renka metalo laužą. Norėjom sušilti, gėrėm parkelyje degtinę, man rodos, kad silkę valgėm... reikėjo kažkuo užsikąsti... Paulina Pukytė, Bedalis ir labdarys, Vilnius: Apostrofa, 2013, p. 16‒18.
Greta žodinių tekstų publikuojama 15 rastų „artefaktų“. Tai nežinia kieno braižytos schemos – primityvūs žemėlapiai, instrukcijos, kaip svetimame mieste patekti iš taško A į tašką B. Šios instrukcijos knygoje atlieka vaizdinės metaforos – išeities paieškų – funkciją.
Ironiškai, tačiau ne be tam tikro liūdesio, lietuvių ir britų papročiai narstomi ir kitose dviejose menininkės knygose – Jų papročiai (2005) ir Netikras zuikis (2008). Vertinamas ne tik unikalus knygų žanras, bet ir feministinė laikysena. Kita vertus, Pukytei svarbūs ne tiek vyrų ir moterų santykiai, kiek galios santykiai apskritai, kai vieno reikšmingumas, vertė atsiskleidžia tik žeminant, nuvertinant kitą.
Už straipsnius kultūros temomis Pukytė 2007 m. buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija. Bedalis ir labdarys įtrauktas į 2013 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir Metų knygų penketuką. Pagal knygą Vilniaus Mažajame teatre pastatytas to paties pavadinimo spektaklis (rež. Gabrielė Tuminaitė).
Komentarai
Rašyti komentarą