Rengti tipinius butus buvo problemiška dėl nuolatinio gaminių trūkumo. Viena buvo pamatyti modernius baldus ar kilimus parodose, tačiau visai kas kita – juos „gauti“ visuotinio deficito (t. y. prekių stygiaus) laikais. Sovietinės Lietuvos piliečiai sukosi kaip galėdami. Prekėms įsigyti buvo sudaromos eilės, dalijami talonai (neretai perparduodami, todėl klestėjo spekuliacija – prekių pardavimas iš nelegalių tiekėjų didesnėmis kainomis), duodami kyšiai prekybininkams.
Modernią gyvenseną propagavo ne tik specializuoti leidiniai, gero skonio ugdymui skirtos periodikos skiltys, specializuotos parodos, bet ir naujakuriams suteikiami įrengti ir baldais apstatyti butai. 1964 m. architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių duetas kartu su architektu Enriku Tamoševičiumi suprojektavo eksperimentinį stambiaplokštį gyvenamąjį namą Vilniuje Žemaitės g. (dab. V. Pietario g. 2) su specialiai jam pritaikytais baldais.
Nuostabą šiuolaikiniam žmogui galėtų kelti iš 1960 m. sovietų Lietuvos kino kronikos atkeliavęs siužetas – sutuoktinių porai įteikiami raktai nuo naujos statybos vieno kambario buto, apstatyto Eksperimentinio konstravimo biuro specialistų suprojektuotais ir Vilniaus baldų kombinate pagamintais baldais. Tai visų pirma sovietmečio gerovės propagandos, tačiau kartu – ir individualių poreikių ignoravimo mastą patvirtinantis faktas. Nors propagandinėje literatūroje kalbėta apie jaukios aplinkos kiekvienai šeimai sukūrimą, į gyvenamąją aplinką nevaržomai skverbėsi standartizacijos elementai. „Buitis – ne privatus reikalas“, – sakė į lietuvių kalbą išverstos Olego Kuprino knygelės pavadinimas.
Pasitaikė kurioziškų atvejų, kai paklusnūs sovietiniai valdininkai, bijodami partinių nuobaudų, tiesmukai suprato partijos direktyvas. Apie tai savo prisiminimuose rašė tekstilininkas Juozas Balčikonis:
Nikita Chruščiovas paskelbė kovą su prabanga („izličestvo“) ir išsiuntinėjo visų įstaigų ir įmonių vadovams reikalavimą, kad brangių daiktų ir kilimų kabinetuose neturi būti. Tuomet mes padovanojome Panevėžio kombinatui „Linas“ kilimą, bet vadovas atsisakė, bijodamas būti apkaltintas prabanga. Šis kilimas ir šiandien katedroje likęs. Juozas Balčikonis, Prisiminimai [rankraštis], Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros archyvas, 2001.
Komentarai
Rašyti komentarą