Jaunoji 8 dešimtmečio karta – tai 1973–1974 m. studijas baigę Adomas Jacovskis, kuris nuo 1978 m. tapo Jaunimo teatro vyr. dailininku, Virginija Idzelytė, derinusi kūrybą ir pedagogiką, Augis Kepežinskas, sėkmingai dirbęs teatro ir televizijos spektakliuose, Sergejus Cvetkovas, ilgametis Lietuvos rusų dramos teatro dailininkas. 8 dešimtmečiu teatro scenai ir kino aikštelei sėkmingai kūrė jų bendrakursis Galius KličiusProduktyviai dirbo keleriais metais anksčiau mokslus baigęs Henrikas Ciparis Dailininkas gretai buvo pripažintas muzikinės scenos, o 1976 m., mirus ilgamečiam Vilniaus dailės instituto Scenografijos katedros vedėjui Vytautui Palaimai, šį pakeitė.

 

Tuo metu, po ilgos pertraukos, pakeista scenografų rengimo programa, sustiprėjo dėmesys dramaturgijai, jos analizei, buvo renkamasi įvairių epochų dramos kūrinius – nuo antikos iki lietuviškų pjesių. Dailininkai pradėjo labiau aiškintis pjesių savitumus, ieškoti priemonių scenovaizdžiu perteikti nacionalinės pasaulėjautos, istorijos ir nūdienos bruožus, kūrinius mokėsi atskleisti apibendrintai, perteikdami scenos dėžutės komponavimo principus, ypatingą erdvės ir laiko atmosferą, veiksmo pobūdį. Ėmė gilintis ne tik į klasikines pjeses – rinkosi įvairių žanrų kūrinius, kuriuos interpretuodavo susipažinę su teatro technikomis bei technologijomis, šviesos ir garso galimybėmis. Susiformavo gyva ir teatrališka scenografija, iškilo naujų pajėgų.

 

Mėgindama įveikti ideologinius suvaržymus, jaunoji karta laužė požiūrį į teatrą kaip institucinę sistemą; vaizdingo teatro paieškų kontekste išryškėjo alternatyvos didiesiems valstybiniams teatrams. Alternatyvūs teatrai veikė Lenkijoje – Lietuvoje jų beveik nebuvo, tačiau talentingi dailininkai, Vilniaus dailės instituto studentas Arvydas Ambrasas ir iš Estijos atvykęs dailininkas Modris Tenisonas, bandė įkurti neinstitucinio teatro trupes.

 

1967–1970 m. Vilniaus dailės institute veikė įspūdingas teatras „Koridorius“, vadovaujamas jo įkūrėjo, to paties instituto studento, poeto ir dramaturgo Arvydo Ambraso. Jam talkino būsimasis skulptorius Regimantas Midvikis, būsimasis tapytojas Raimundas Sližys, kuris buvo nuolatinis spektaklių dailininkas, bei scenografijos studentas Galius Kličius. Šis teatras sugebėjo pralenkti visus aukštųjų mokyklų teatrus ir laimėti pagrindinį prizą aukštųjų mokyklų dramos studijų festivalyje; juos gyrė už originalumą ir režisūrą. Buvo garbės reikalas pamatyti garsųjį Maratoną (1968), kurį stebėjo pats Juozas Miltinis, vėliau kūrėjus kvietė į savo rengiamą teatralų seminarą ir gyrė. „Koridoriaus“ teatro spektakliai buvo įspūdingi, juose veikė žmonės ženklai, marionetės. Teatras sukėlė tikrą furorą:

 

 

Tuo pat metu, kai garsėjo „Koridorius“, estų dailininkas ir režisierius Modris Tenisonas bandė steigti pantomimos teatrą, visiems savo statytiems spektakliams kūrė scenografiją. Nors trupė suburta (1966–1972), bet savarankiškai neveikė. Laikinai Vilniuje prisijungus prie Jaunimo teatro, vėliau suradus prieglaudą Valstybiniame Kauno dramos teatre, pasisekė ne tik įsijungti į repertuarinių spektaklių kolektyvą, bet pastatyti savarankiškų pantomimos spektaklių – Ecce homo Vilniuje, XX amžiaus capriccio ir kt. Kaune. Pantomimos spektakliai neslėpė provokuojančios drastiškos formos – ryškaus grimo ir kūnus aptempiančių triko, taip reikalaudami ideologinės bei kūrybinės laisvės, išreikšdami jaunų maištininkų jėgą, priešinimąsi apgaulingai tikrovei.