Paveiksluose kartojasi dar vienas savitas minios motyvas, kurį būtų galima paradoksaliai pavadinti stovinčia eisena. Ją išjudina tik žiūrovo žvilgsnis, nes jos dalyviai veikiau tvirtai stovi ar klūpo, nei eina, iš dalies gal dėl to, kad pirmieji jau būna pasiekę tikslą. Kartais sustingusi procesija reprezentuoja kažkokias kolektyvines apeigas iš vyriško tapatumo lūžių repertuaro, nes minios vedlė čia – nuoga moteris, o jos tikslas – autoriaus figūros virsmas. Kitur miniatiūrinių masių paliesti ar iš jų sudaryti žmonės eina žąsele „protėvių pėdomis“.

 

Paveiksle Kelias (1988–1989) stovinti eisena įgauna istorinio laiko aspektą. Nepaisant to, arba kaip tik dėl to, čia dar daugiau bjaurasties. Moterys ir vyrai, nuberti spuogais, kraujo ir prakaito lašais, keliais ropoja pažliugusiu taku per putotame skystyje plūduriuojančias įtartinas atliekas, nešdami ant baslių pamautas vienodas nukirstas ir auksines galvas – lyg to paties atvaizdus. Jų tikslas – laidotuvių apeigos, bet nuogą žalią brangenybėmis išpuoštą negyvėlį mato dar ne visi. Tolumoje driekiasi begalinė sustabarėjusi vora.

 

Altorinį paveikslą primenančiame Pragare (1991–1992) masių sankaupos užima visą formatą. Sudėtinio kūno vaizdas tampa totalus. Jis neturi pradžios, pirminių nedalomų elementų. Visi kituose menininko kūriniuose aptinkami masės ir kūno sąveikos vaizdai, net ir braškės su agurkais, čia susilieję į vieną didelį knibždėlyną. Vis dėlto į akis krenta masyvi stovinti eisena, ne gyvų žmonių, o veikiau kaukolių. Atrodo, kad jos virsta stuburo slanksteliais, sudaro milžiniškos būtybės nugarkaulį, ir ši būtybė kaip tik ima atgyti. Paveikslo Šventykla (1997) visuotinis sudėtinis vaizdas – labiau „fosilinis“, rodo sustingusią dirbtinę tikrovę, tačiau ji, regis, bet kada galėtų virsti gyvu chaosu.

 

Nepaisant abiejų opus magnum temų ir pavadinimų, beprasmiška būtų Saukos kūryboje ieškoti religinio matmens. O politinio – anaiptol. Tai liudija Lietuvos Respublikos Prezidentūroje kabantis Paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui (2008), vaizduojantis išlikusį mūsų valstybės kūną.

 

Saukos kūriniai – tobulai anachroniški. Dabartis čia taip paradoksaliai susipina su praeitimi, kad pasekmės tampa ankstesnės už priežastis. Mįslingi pavidalai, raginantys apgraibomis ieškoti jų prasmės toliausioje žmonijos praeityje, taip sugretinti su komiškomis laikotarpio aktualijomis, kad viskas tarsi apsiverčia: nežinomi ritualai tampa juokingi, o banalios kasdienybės intarpai – įtartini. Antai Autoportrete Nr. 6 (1987) Sauka su atvira, kraujuojančia lyg Kristaus širdimi keturpėsčias ropoja į „stiklo kalną“, kurio viršūnė – skaidrus raugintų agurkų pilnas į agurką panašios formos indas.

 

Karščiuojančios sąmonės vaizdinius menininkas perteikia ironiškai perdirbtais istoriniais tapymo būdais ir stiliais. Iš praeities atklydę įvaizdžiai keliauja iš vieno kūrinio į kitą, sukeldami įtarimą kažkur egzistuojant ištisą nemarų vaiduoklių pasaulį. Jame atgyja ne tik Leviatanas, bet ir krikščionybės kankinių figūros – šv. Jonas Krikštytojas, šv. Sebastijonas, šv. Antanas, šv. Baltramiejus, taip pat – pragaro siaubai, chimeros, viduramžiška kūno samprata ir medžiagų estetika, šiurpus polichrominės skulptūros natūralizmas, baroko prabanga, apgaulingas olandiškų natiurmortų tikroviškumas. Kultūros fenomenai čia tarytum gyvuoja po mirties ir dažniausiai turi autoriaus veidą ir kūną. Kaip intensyvi daugialypė simptomų ir simbolių sąveika, Saukos kūryba panašėja į saviterapiją ar individualią religiją.