Grupę „Post Ars“ 1989 m. įkūrė Kauno menininkai Česlovas Lukenskas, Robertas Antinis jaun. ir Aleksas Andriuškevičius bei vilnietis fotografas Gintaras Zinkevičius. Jos pavadinimas – tai nuoroda į „Ars“, tarpukario Kaune gyvavusią ekspresionizmo tapytojų grupę, bet taip pat jis reiškia ir „po meno“. Kitaip nei „Žalias lapas“, grupė „Post Ars“ išliko ir po 2000-ųjų. Jos narius domino ir galimybė tapti Lietuvoje naujų meno reiškinių pradininkais, ir neigiamo, destruktyvaus santykio su tradicine daile bei kultūra (pirmiausia socrealizmo palikimu) išraiška.

 

Lukenskas iki tol kūrė neorelistinius asambliažus – savotiškus neveikiančius variklius, naudodamas radinius ir įvairias nepatvarias medžiagas, sustandintus audinius, lakus, polimerus, dervas, išbandė ir veiksmo tapybą – ne tik sintetiniais dažais ant celiuliozės pagrindo, bet ir organine materija – jaučio krauju, kepenimis, taip pat „tapybą“ ugnimi. Antinis darė minkštų medžiagų beformę skulptūrą, erdvės instaliacijas. Andriuškevičius tapė fotorealistinius paveikslus. Bendra „Post Ars“ narių meninė praktika buvo paveikta Vakarų neoavangardo krypčių – naujojo realizmo, arte povera, žemės meno, hepeningų, akcionizmo, konceptualizmo. Ji aprėpė įvairiausias sritis – hepeningus su būriu dalyvių ir žiūrovų, kūno ir medžiagų akcijas, instaliacijas uždaroje ir atviroje erdvėje, garso performansus, veiksmo tapybą, netradicinę grafiką, autorines knygas, pašto meną, filmus. Visa tai lydėjo daugybė fotodukumentacijos, manifestų, programų ir komentarų.

 

„Post Ars“ žymiai pakoregavo ne tik nepriklausomos Lietuvos meno raidą, bet ir kūrinio santykį su žiūrovu. Pirmoji grupės paroda 1990 m. Kauno DS namuose, kur Lukenskas ant grindų išdėliojo šaldytas kiaulių galvas (instaliacija Persižvaigždžiavimas), vėliau pradėjusias dvokti, o Andriuškevičius prie sienos vinimis prikalė duonos kepalus, šokiravo Kauno publiką. Maisto produktų dekoliažai sukėlė aktyvius visuomenės protestus. Pirmą kartą posovietinėje Lietuvoje meno kūrinių žiūrovai liovėsi paisyti estetinio nuotolio principo. Ne tik meno produkavimas, bet ir jo recepcija neatskiriamai suartėjo su gyvenimu.

 

1991 m. pavasarį Zatyšių (Jonavos raj.) žvyro karjere įvykęs pirmasis viešas grupės veiksmas su daugybe veikėjais tapusių žiūrovų turėjo ir hepeningo, ir ritualo požymių. Svarbiausias „Post Ars“ akcijų ypatumas – ryšys su žemės menu arba tiesiog su žeme, dauguma jų vyko ne šiaip atviroje erdvėje, bet būtent ant žemės ar net žemėje. Kūno ir žemės ryšys – ne tik kasdienės orientacijos sąlyga, bet ir nuoroda į mirtį ir laidojimą. „Post Ars“ kūrybinis dėmesys laidojimui matyti jau ankstyvuosiuose darbuose. Lukenskas 1987 m. Panevėžyje sukūrė vieną pirmųjų savo žemės instaliacijų – antkapius primenančių gipso modelių ir asambliažų kapines. Antinis greta meninių projektų kūrė ir tikrus antkapinius paminklus.

 

„Post Ars“ menininkai savo akcijose ne pabrėžė, o tarsi naikino skirtį tarp gyvo ir negyvo kūno. Antinis akcijoje Tirpstanti galva (1990) apsivyniojo galvą vata, tad regą ir klausą jam pakeitė lietimas, naikinantis atstumą tarp kūno ir aplinkos; pasaulis tapo šiltu, minkštu vatos apvalkalu. Kitąsyk jis giliai sukišo rankas į smėlį, o jas ištraukus liko pėdsakai – tuščios žemės akiduobės (Neregys, 1990). Akcijoje Plokštumos lytėjimas (1990) menininkas veidu ir rankomis glaudėsi prie grietine ištepto stiklo. Fiksacijos (1991) metu stebint gausiai publikai „Lango“ galerijoje Vilniuje jis daug kartų gulėsi ant grindų, jo galva būdavo užklojama balta marška kaip negyvėlio, o kai iš jos išsilaisvindavo, standus audinys išsaugodavo galvos formą ir tūrį. Kartais menininko kūnas tapdavo daiktu tarp kitų daiktų, išdėliotų ant žemės (Jungtys, Lėktuvas, 1990). Antinio akcijos tarsi išreiškė troškimą būti gyvam palaidotam, ištirpti stichijoje, atsiriboti nuo aplinkos, likti vienatvėje, nematyti, nepatirti nieko iš išorės, suspenduoti jusles.

 

Lukensko akcijos artimos jo asambliažams ir instaliacijoms, į radinių sąvartynus galiausiai patenka ir žmogus – lyg šiukšlė, nebeveikianti, sugedusi mašina. Akcijų serijoje Išmestas žmogus (1989) žmogus guli purvinoje Nemuno pakrantėje tarp šiukšlių ir akmenų, sodinukų giraitėje, nepastebimas stovi krūmų tankmėje apleistame sode, it partrenktas voliojasi kryžkelėje. Laidojimo ritualai čia redukuoti į kasdienį, vulgarų, amoralų veiksmą – išmetimą. Laidojimui ar išmetimui prilygsta ir blogai pasėta sėkla, kuri žūva. 1991 m. Vilniaus dailės parodų rūmuose Lukenskas sukūrė instaliaciją iš kelių šimtų spalvoto audinio maišelių, pripiltų smėlio. Žmogus buvo sutapatintas su žuvusia sėkla dviejų dalių akcijoje Žmogus sėkla (1990): aktoriaus kūnas, suvyniotas į audeklą ir perrištas virve, buvo tampomas po dirvoną, galiausiai paliktas ant smėlio tako, o greta jo padėtas perrištas čiužinys – tokios pat formos negyvas daiktas.

 

Žmogaus kūnas su galva ir keturiomis galūnėmis Lukenskui priminė penkiakampę žvaigždę – sovietijos simbolį. Akcijoje Keliaujantys keturkampiai (1990, kartu su Antiniu ir Andriuškevičiumi) menininkų kūnai virsdavo žvaigždėmis, gulinčiomis ant stačiakampių padėklų. Akcijos dalyviai per mišką, pievą, pelkę it kryžius tampė didžiulius aliuminio skardos lakštus, o per pauzes sustingdavo ant jų.

 

Žvaigždės motyvas susieja antropomorfinį pavidalą ir simbolį, geometrizuoja kūną ir suteikia mėsos ženklui. Lukensko keliolikos objektų serija Žvaigždės (1993) – tai netaisyklingų formų penkiakampiai objektai iš medžio, minkštų ir sustandintų audinių, kailio. Jų medžiagiškumas asocijuojasi su daiktais, prie kurių kasdien liečiasi kūnas (pagalvės, patalai, drabužiai), bet raudoni dažai primena ir mėsą, kraują. „Krauju“ sustandintos pagalvės ar ant žvyro numestas apsiaustas dirgina vaizduotę, nes atrodo, kad slepia kažką šiurpaus.

 

Menininkai savo kūnais tyrė ar bandė pakeisti individų socializacijos sąlygas pokomunistinėje visuomenėje, sukurdami kitokias, neįprastas situacijas, atlikdami nenaudingus, bet dažniausiai ir nieko per daug negriaunančius veiksmus. Tikrovė jiems labiau asociavosi su gamta, peizažu – žeme, žole, vandeniu, kūnas – su kvėpavimu, judėjimu ir laisvės apribojimais, mirtimi. Kai kurie veiksmai, regis, buvo skirti energijai išlaisvinti. Performase Kūjis (1990) Lukenskas ir Andriuškevičius kūjais daužė įvairius paviršius – ledą, popierių, smėlį, ugnį, bet svarbesnis už destrukciją jiems buvo iš paviršių susidūrimo atsirandantis garsas, tolima fortepijono garsų atmaina.

 

Dauguma „Post Ars“, kaip ir „Žalio lapo“, akcijų vyko be žiūrovų. Jos išliko tik Zinkevičiaus fotografijose – gyvus veiksmus jos sustruktūrino, „geometrizavo“, panašiai kaip raštas struktūrina šneką. Žiūrovų vengta galbūt siekiant išsaugoti akcijoms reikalingą rimtį, nes kartais atrodo, kad ir jų dalyviai galėdavo bet kurią akimirką pratrūkti juokais. Nuotraukų žiūrovas galėjo jas vėl stebėti per estetinį nuotolį. Andriuškevičiaus akcijos buvo filmuojamos, nes fotografija negalėjo perteikti jos esmiškai būdingo judėjimo. Vienoje iš jų, Mano kelionė (1992), menininkas gulomis išriedėjo iš Kauno rotušės pastato ir toliau riedėjo aikštės grindiniu, stebint atsitiktiniams praeiviams. Jam, regis, skaudėjo.

 

„Post Ars“ akcijos, kitaip nei, pavyzdžiui, Vienos akcionistų, neturėjo tiesioginio psichosomatinio poveikio, siaubo, šleikštulio ar pornografijos aspekto. „Post Ars“, kaip ir „Žalio lapo“, nariai nedemonstravo nuogumo, o savo kūnus pateikė kaip dvejopai neseksualius – laisvus nuo geismų ir nepriklausančius simbolinei lyčių priešpriešos tvarkai. Pirmasis išsirengti žiūrovų akivaizdoje išdrįso jaunesnės kartos menininkas Evaldas Jansas, performansų festivalyje „Dimensija O“ (1997) išsitepęs medumi ir apsilipdęs plunknomis, o akcijos Savose sultyse (1998, galerijoje „Kairė-dešinė“) metu susileidęs į raumenis iš savo venos paimto kraujo (taip išplėsdamas kraujo apytakos ratą už kūno ribų ir nurodydamas į kitą, tokį pat uždarą, informacijos apykaitos ratą). „Post Ars“ rimtį sutrikdė nebent šleikštus ir lėkštas Zinkevičiaus veiksmas, atliktas Vilniuje jo parodos Akcijos, sekvencijos, fantazmai atidarymo proga (1993): fotografas valgė nukirptus savo plaukus su makaronais, prieš tai užkabintais ant ausų.