Apropriacijos – jau egzistuojančių vaizdų pasisavinimo ir perdirbimo – principai Patricijos Jurkšaitytės kūriniuose įgauna vizualaus komentaro, kvaziteorinio tyrimo kokybę. Menininkė moka parodyti tapybos kalbos ir praktikos ribas, prasmę ir beprasmybę.

 

2001 m. Vilniuje Šiuolaikinio meno centre vykusiai parodai NATO sienos ji pastele nupiešė Romos Panteono kupolo nemažo fragmento atvaizdą. Paveikslų serijoje Dalys (Parts) (2000) atkreipė dėmesį į paraštines, siužetui nesvarbias klasikinių paveikslų zonas – pakartotose tarsi atsitiktinėse jų ištraukose bręsta nauji pasakojimai. Monochrominiai pailginto horizontalaus formato serijos Pastabos (Notes) (2003) paveikslai, nutapyti pagal klasikų piešinius, primena eskizų sąsiuvinio lapą, pilną loginiais ar priežastiniais ryšiais nesusijusių motyvų. Tik šįkart jie išdėstyti taip, kad žiūrovas galėtų juos nuosekliai skaityti. Kartoti bereikšmius medijinės vizualios produkcijos fragmentus, naudoti drobę it popierių ir padaryti tapybą kuo mažiau panašią į tapybą – tai labiausiai paplitę postmodernios tapybos metodai jos krizės sąlygomis. Jurkšaitytė sugrąžina juos prie istorinių ištakų.

 

Serijoje Peizažai ir interjerai (2005) menininkė nutapė Piero della Francesca'os (Pjero dela Frančeskos), Sandro Botticelli (Botičelio), Leonardo da Vinci (da Vinčio), Tiziano (Ticiano), Velázquezo (Velaskeso), Jano Vermeerio (Vermerio) figūrinius paveikslus, naudodamasi mažomis ir ne itin kokybiškomis reprodukcijomis. Jos darbai panašūs į originalus, dauguma net panašaus dydžio, bet čia trūksta esminio dalyko – figūrų. Matyti tik veiksmo vieta, tuščia spektaklio scena, o pasakojimo veikėjai išnyksta, nepalikdami jokių įkalčių – savo aksesuarų, atributų ar insignijų. Kartu su kūnais prapuola ir jų šešėliai, šviesa išsisklaido netekusi kliūčių.

 

Ištuštėję peizažai ir interjerai lyg ir sukelia dvejopą nerimą – dėl nebūties ir laukimo nuojautos. Bet tai saikingas nerimas. Jurkšaitytė netapo nieko, kas susietų jos paveikslą su žiūrovo erdve, per optinę apgaulę jėga į ją brautųsi. Vietų vaizdai be žmonių ir daiktų nutolsta nuo žiūrovo, atsitraukia, susvetimėja, nebepaklūsta įprastai laiko tėkmei, ir kaip tik dėl to netampa šiurpūs, nejaukūs. Figūrų pogromas verčia prisiminti įvairios kultūrinės kilmės ikonoklazmus ar futuristų šūkius – muziejus jie pavadino kapinėmis būtent dėl pavaizduotų kūnų gausos. Tačiau tremties ar genocido metafora būtų smarkiai perdėta. Peizažai ir interjerai veikiau yra it išvalytos vietos, laukiančios naujų svečių, pasiruošusios juos priimti – kaip ką tik sutvarkyti viešbučių kambariai.

 

Serijoje Degantis pasiūlymas (Last Minute) (2005–2006) menininkė pagal klasikinių paveikslų (ne tik figūrinių pasakojimų, bet ir portretų) kompozicijos principus nutapė reklaminius Vidurio Rytų kurortų viešbučių vaizdus. Bevertės kelionių agentūrų katalogų nuotraukos nėra visiškai neįdomios. Pirmiausia į akis krenta tai, kad jose beveik nėra žmonių, nors visi žino, kad sezono metu kurortus užplūsta minios atostogautojų. Iš reklaminių nuotraukų stropiausiai ištrinti vietos gyventojai, restoranų ir baseinų vaizduose kartais paliktas vienas kitas laimingas turistas – nuoroda į tai, kad maistas ir vanduo tinkamas vartoti, tačiau artimiausi stalai, gultai ir, be abejonės, viešbučių kambariai, – visuomet tušti, rezervuoti vaizdo vartotojui. Kelionių katalogų vaizdai skirti ne grožėjimuisi, kontempliacijai, jie turi išprovokuoti konkretų vartotojo veiksmą – susimokėti ir keliauti. Žiūrint į Jurkšaitytės paveikslus aišku, kad keliauti nėra kur. Masiniam atostogų turizmui skirtų viešbučių korpusai įsirėžia į renesansinį peizažą, baseino aptvaras virsta Marijos sodu, Photoshopo mėlynę pakeičia Leonardo rūkas. Tikrovės nėra, tik pažadų išsipildymo laukimas. Tai – utopija, nesama vieta, kur laikas sustoja.

 

Serijoje Olandiškos istorijos (2011–2013) pavaizduotos prašmatnių sendaikčių prigrūstos antikvarinės parduotuvės. Čia daug atvirų durų, veidrodžių, blizgančių paviršių ir lygiai taip pat nėra žmonių. Olandų „aukso amžiaus“ žanriniai paveikslai atrodo lyg susidvejinę, pritaikyti stereoskopiniam žvilgsniui, abiem akims. Link jų „Vartų“ galerijoje Vilniuje (2013) vedė kiparisų alėjos iš didesnių už žmogų minkštų kūgių, pagamintų imituojant odinių Česterfildo krėslų paviršių. Žiūrovai galėjo juos paliesti.

 

Jurkšaitytės kūriniai skirti juslėms. Jų prasmė randasi be žodžių – ji pamatoma. Šiandien mene tai retai pasitaiko.