Milžino ir nykštukų minios motyvas XX a. 9 dešimtmečiu ėmė įkyriai kartotis jaunų tapytojų – Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus, Ričardo Filistovičiaus, Jūratės Mykolaitytės ir ypač Šarūno Saukos – darbuose. Tuo metu tikrovę, prieš tai iš naujo atrastą ankstesnės kartos, išstūmė sudirgusi vaizduotė, kūrėjų vidinės problemos, savižudiškas į save nukreiptas sarkazmas.

 

Fantasmagorinę penketo tapybą to meto kritika praminė „kirmėlizmu“ dėl menininkų susižavėjimo menkais gyviais ir smulkiafigūrėmis masinėmis scenomis, nusižiūrėtomis iš Peterio Bruegelio (Breigelio) ir Hieronymo Boscho knibždėlynų. Tačiau kompozicijų su atpažįstamais, gamtoje aptinkamais vabzdžiais ir kirmėlėmis nutapė bene tik Raimundas Sližys. Kitų penketo tapytojų, Skudučio ir Natalevičiaus, darbuose ropinėja ne vikšrai, o maži žmogeliūkščiai ar įvairūs žmogaus ir žvėries hibridai. Jų menkumą paveiksle dažniausiai pabrėžia koks nors didis, galingas pavidalas, turintis gamtovaizdžio, statinio, koloso, pabaisos arba, dažniausiai, paties autoriaus bruožų.

 

Skudučio Autoportretas. Kristaus amžius (1981) – tai didžiulė žemėn įkasta galva, it parazitų apsupta mažyčių žmogelių. Jų virtinės šoka priešais, laipioja kakton atremtomis kopėčiomis. Monstro akis dengiantys į tuščias akiduobes panašūs juodi neregio akiniai patvirtina, kad šios smulkios būtybės – vaizduotės padarinys. Paveiksle Karalius ir karalienė (1982) nutapyti lig debesų iškilę, bet kažkodėl šešėlių apgaubti sostuose sėdintys valdovai, jiems po kojų matyti minia nuogų pavaldinių. Keletas jų lenkiasi didenybėms atkišdami žiūrovui pasturgalį, o pačiame centre – vos įžiūrimos tuščios kartuvės. Kito paveikslo viduryje riogso didžiulė apversta puodynė, prie kurios grūdasi minia trokštančių pasisemti jos gero.

 

Ankstyvuosiuose Natalevičiaus paveiksluose knibždėję smulkūs žmogaus ir žvėries mišrūnai vėliau kuriam laikui išnyksta ar pasidaro nebeįžiūrimi. Paveikslo plotą užima odos spalvos drabužiai ir buveinės, kurių sienose kartais atsiveria akys. Jei oda ir akys – užuominos į autoportretą, tiksliau – įvaizdintą jusliškai patiriamą „aš“, tai fantasmagorinės vizijos reikštų haliucinacijas. Jų temą Natalevičiaus, kaip Skudučio, kūryboje papildo politinių konotacijų turintys vaizdai.

 

Viename serijos Karnavalo kaukės (1983) paveiksle matome kažką panašaus į religinėse, triumfo ar protesto, simbolinių egzekucijų eisenose nešamą įrėmintą atstovaujamąjį svarbaus asmens atvaizdą, nors tai galėtų būti ir kažkieno atspindys veidrodyje. Jis turi tris poras akių, o po jo smakru kraujo klane tyso negyvėlio galva. Atvaizdo kairėje nutapyta ranka, dėl dydžio ir vietos paveiksle tinkanti jam kaip menamai būtybei, laiko virvę, ant kurios it suverti karoliai sūpuojasi maži žmogeliai. Kitame serijos paveiksle nutapytas kažkoks didžiulis balionas ar ovalinis veidrodis neaiškiame tamsiame fone. Jo rėmas – negyvų nuogų žmonių kūnų grandinė, o jame matyti žalias miško gamtovaizdis ir žmogeliai išdidintais rūsčiais veidais, už ilgų virvių laikantys veido atvaizdo iš pirmojo paveikslo dalis. Šis pseudoeucharistinis vyksmas rodo našų galios išsisklaidymą; kaip pasakytų Michelis Foucault (Mišelis Fuko}, ji dabar spinduliuoja iš visur) arba subyrėjusį „aš“.

 

Iš daugybės smulkių elementų sudarytose Natalevičiaus figūrose išnyksta skirtis tarp kūno, vaizdo ir kūrinio kaip artefakto. Moną Lizą – dailės istorijos ikoną – menininkas sudėliojo iš kortų. Torsas (1986) – tai mažais veideliais gausiai aptapytas siuvėjo manekenas. Veidrodis (1991–1993) sudėliotas iš 306 degtukų dėžučių, ant visų iš labai arti pavaizduotas storanosis veidas.