Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Menų ir architektūros sintezė rekreacinėje architektūroje
Irutė Tumaitė
Menininkas – lygiavertis architekto partneris
Iš visos sovietmečio architektūros išsiskyrė Lietuvos kurortų architektūra bei jos interjerai. Architektūros istorikė Jūratė Tutlytė rašė: 
 
Lietuvos kurortų architektūra užima specifinę vietą sovietmečio architektūros kontekste kaip viena kūrybiškiausių „erdvių“. Skirtingai nei daugelyje kitų Lietuvos miestų, kurortuose tuo metu daug statyta pagal individualius, netipinius projektus. Originalių formų paiešką iš dalies lėmė funkcinė paskirtis ir užduotis – rekreacinę architektūrą siekta formuoti kitokią nei gyvenamąją aplinką. Jūratė Tutlytė, „The Intended Breakaway: The Case of Recreational Architecture in Soviet Lithuania“, Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism, 2007, Nr. 3, p. 118.​
 
Todėl XX a. antroje pusėje valstybės dėmesys krypo į Lietuvos kurortus ir poilsio zonų planavimą. Lietuvos kurortai tapo ne tik šalies gyventojų, bet ir užsieniečių traukos centru. Dėl didėjančio poilsiautojų skaičiaus kurortai buvo priversti plėsti sanatorijų, poilsio namų, gydyklų ir viešbučių tinklą. Kuriant įsivaizduojamai tobulą komunistinę Sovietų Sąjungos visuomenę, poilsio sistemos formavimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Šis savotiškas poilsio ir rekreacijos fenomenas tapo itin išgryninta veiklos sfera. 
 
Pasak istoriko Algimanto Miškinio, vien Druskininkų kurorte 1983 m. veikė 27 sanatorijos ir pensionatai su 8800 lovų, 27 sanatorijos-profilaktoriumai, 33 poilsio namai. Plačiau apie Druskininkų urbanistinę raidą: Algimantas Miškinis, „Druskininkai“, in: Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, t. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, 1 knyga, Vilnius: Savastis, 2002, p. 321. Šie skaičiai atskleidžia, jog Lietuvos kurortams sovietmetis buvo aukso amžius, kai sanatorijos ir poilsio namai būdavo pilni vietinių ir svetimšalių poilsiautojų. Sparti kurortinių įstaigų statyba sudarė palankias sąlygas ir menų sąveikos geografiniam plitimui. 
 
7–9 dešimtmečiais kurtuose interjeruose ryškus dailininkų ir architektų bendradarbiavimas. Kuriant sanatorijų ir poilsio namų interjerus buvo skiriamos nemažos lėšos įvairiems meniniams sprendimams įgyvendinti, todėl pagrindiniais akcentais tapdavo monumentalistų kūriniai. Sovietiniu laikotarpiu meno kūrinių taikymas architektūroje netgi buvo oficialiai įteisintas valstybiniuose statybos normatyvuose: atliekant sąmatinius skaičiavimus šiam tikslui buvo numatomi 1–2 nuošimčiai nuo bendros statybos kainos. 
 
Architektūros vaizdingumas buvo papildomas organiškai į architektūrą įsiliejančiais meno kūriniais. Jų tiesioginis poveikis žmogaus emocijoms buvo suvokiamas kaip galutinis taškas planuojant pastato interjerus.
 
Ištisus šimtmečius monumentalioji dekoratyvinė dailė žengia drauge su architektūra, padeda jai formuoti pastatų bei miestų charakterį, – taip apie monumentaliosios dailės vaidmenį rašė Boleslovas Klova. Boleslovas Klova, Monumentalioji dekoratyvinė tapyba, Vilnius: Vaga, 1975, p. 1.
 
Didelę įtaką šiam bendradarbiavimui darė pasikeitę žmonių poreikių: žmogus jau daug aktyviau ir sąmoningiau siekė santykio su dailės kūriniais. Jam jau nebeužteko vien proginių susitikimų su daile, norėjosi ir kasdienėje aplinkoje matyti įvairias dailės kūrybos formas.
 
Daugelis įsitikinę, kad sovietmečio dailėje akcentuojama ir išryškinama sovietinė ideologija. Tačiau tai nėra visai tiesa. Vienintelis tuometinės valdžios prašymas menininkams buvo interjeruose sukurti jaukią ir šiltą aplinką poilsiaujančiam žmogui. Monumentalioji dekoratyvinė dailė turėjo atspindėti gyvenimą, būti novatoriška, aukšto idėjinio, meninio ir techninio lygio.
 
Menininkų kūriniuose galima įžvelgti tam tikrų pasikartojančių temų ir idėjų. Darbuose vaizduojami lietuviškos tautosakos, pasakų motyvai, šalies gyvūnija ir augalija. Visuose monumentaliosios dailės kūriniuose svarbiausia buvo emocinė, meninė pusė.
 
Kadangi menininkai dirbo kartu su architektais, visuomet būdavo ieškoma ryšio su architektūra. Dailininkai stengėsi, kad jų kūriniai derėtų su aplinka. Tai skatino giliau analizuoti ir pažinti to meto architektūrą, ieškoti naujų kompozicinių sprendimų ir įtaigesnių išraiškos priemonių. Monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinys sovietmečio kurortinių įstaigų interjere buvo ne atsitiktinė puošmena, užpildanti tuščias interjero erdves, bet organiška kompleksinio sumanymo dalis, padedanti geriau atskleisti interjero turinį, formuoti jo koloritą bei nuotaiką.
Druskininkų sanatorijos „Eglė“ naujas gydymo korpusas
A. Sabaliausko nuotr., 1980, Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Didžiausios Baltijos šalių sanatorijos „Nemunas“ 1300 vietų valgyklos ir 900 vietų kino-koncertų salės pastatas Druskininkuose
T. Žebrausko nuotr., 1973, Lietuvos centrinis valstybės archyvas
K. Morkūnas, A. Garbauskas, A. Mackėlaitė, S. Jankauskaitė-Lagauskienė, Eglė žalčių karalienė, 1958–1961
Mineralinio vandens biuvetės interjeras
I. Tumaitės nuotr., 2015
K. Morkūnas, A. Garbauskas, A. Mackėlaitė, S. Jankauskaitė-Lagauskienė, Eglė žalčių karalienė, 1958–1961
Mineralinio vandens biuvetės interjeras
I. Tumaitės nuotr., 2015
K. Morkūnas, A. Garbauskas, A. Mackėlaitė, S. Jankauskaitė-Lagauskienė, Eglė žalčių karalienė, 1958–1961
Mineralinio vandens biuvetės interjeras
I. Tumaitės nuotr., 2015
G. Dumčius, Žilvinas, 1987, spalvotas stiklas, švinas, 395 × 285   
Druskininkų sanatorija „Eglė“
I. Tumaitės nuotr., 2014
S. Žirgulis, Eglė, 1984, varis, bronza
Druskininkų sanatorija „Eglė“
I. Tumaitės nuotr., 2014
K. Morkūnas, Kūdikystė – jaunystė, 1976–1977, konusinis stiklas, 3 × 3
Sanatorijos „Eglė“ mineralinio vandens biuvetė
I. Tumaitės nuotr., 2014
A. Galeckas, Žemė maitintoja, 1984, storas vitražinis stiklas
Sanatorijos „Eglė“ gydyklos interjeras
I. Tumaitės nuotr., 2014
A. Dovydėnas, vitražas, 1976–1977, spalvotas stiklas, švinas, tapymas, piešimas, 1205 × 345
Druskininkų sanatorija „Lietuva“
I. Tumaitės nuotr., 2015
I. Lipienė, Gintaro bokštai, 1982, laisvas formavimas, lietas ir pūstas stiklas, metalas
Druskininkų vandens parkas
I. Tumaitės nuotr., 2015
A. Banytė, Dainavos šalis, 1974, freska, sgrafitas
Druskininkų sanatorija „Dainava“
I. Tumaitės nuotr., 2014, Lietuvos dailininkų sąjunga
A. Banytė, Dainavos šalis, 1974, freska, sgrafitas
Druskininkų sanatorija „Dainava“
I. Tumaitės nuotr., 2014, Lietuvos dailininkų sąjunga
M. Stirbytė-Valaikienė, Prie Verdenės, 1988, 15,73 × 2,12
Iš M. Valaikienės asmeninio archyvo
M. Stirbytė-Valaikienė, Prie Verdenės, 1988, 15,73 × 2,12
Iš M. Valaikienės asmeninio archyvo
A. Ambraziūnas, medinis reljefas, 1977, 2,70 × 18,5
Druskininkų sanatorija „Nemunas“
M. Janušonienės nuotr., 2012
„Eglės žalčių karalienės“ motyvas Druskininkuose
 
Sovietmečiu Druskininkai tapo vienu didžiausių Lietuvos kurortų ir traukos centrų. Čia buvo sparčiai plėtojama rekreacinė architektūra. Statomos naujos sanatorijos ir poilsio namai. 1973 m. Druskininkai buvo paskelbti respublikinės reikšmės kurortu, todėl ėmė vis labiau traukti ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos poilsiautojus. O drauge ir menininkus, daugiausia – monumentalistus ir vitražistus.
 
Architekto Vsevolodo Ulitkos suprojektuotų Druskininkų balneoterapijos gydyklų komplekse (1960) išsiskiria mineralinio vandens biuvetė, kuriai žymiausi to meto vitražistai Kazys Morkūnas, Antanas Garbauskas, Marija Anortė Mackėlaitė ir Stanislava Jankauskaitė-Lagauskienė sukūrė unikalią vitražų seriją (1958–1961). Vitražai pasižymi nauja tematika – lietuvių liaudies meno ir folkloro elementais. Pasak dailėtyrininko Stasio Budrio, šiuose vitražuose bandoma tradicine vitražo technika pasiekti organiškesnio ryšio su architektūra. Stasys Budrys, Lietuvių vitražas, Vilnius: Vaga, 1968, p. 9
 
Vitražuose matomas individualus kiekvieno menininko braižas, tačiau į visumą juos sujungia panašios spalvos, dekoratyvumas ir tema – lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Vitražuose vaizduojami pasakos veikėjai, jūros faunos ir floros elementai.
 
Siužetiniuose vitražuose matome Eglę įvairiais jos gyvenimo momentais: čia ji krykštauja jūros bangose, čia su seserimis išsigandusi žiūri į žaltį savo drabužiuose [...] ir pagaliau – aprauda žuvusį Žilviną... Stasys Budrys, Lietuvių vitražas, Vilnius: Vaga, 1968, p. 9.
 
Vitražai sudaryti iš centrinės dalies, kurioje matomi pasakos fragmentai, bei juos aplink puošiančio geometrinio ornamento. Per vitražinius langus į nedidelę biuvetės erdvę patenkantys saulės spinduliai išryškina interjero jaukumą ir žaismingumą. Šie vitražai ir dabar papildo biuvetės erdvę.
 
Gali būti, kad Druskininkų „Eglės“ sanatorijos pavadinimas įkvėpė daugelį menininkų ir padiktavo darbų tematiką (archit. A. Simanavičius ir L. Chmieliauskaitė, 1972). Druskininkietis Gintaras Dumčius sanatorijos gydyklų interjerui sukūrė plono stiklo dekoratyvinius vitražus Eglė ir Žilvinas, kuriuose vaizduojami abstraktūs augaliniai motyvai. Šiuose vitražuose vyrauja stilizuota augalija, figūriniai vaizdiniai, svarbus vaidmuo kompozicijoje tenka švino grafinei linijai – ji sustiprina realistinį piešinį. Vitražai įkomponuoti vienas priešais kitą esančiose karkasinėse stiklo sienose, abiejuose matomas abstraktus piešinys, tik skirtingo kolorito. Gydyklas rekonstruojant buvo nuspręsta šiuos vitražus palikti.
 
Skulptorius Stasys Žirgulis sanatorijos interjerą papildė dviem skulptūromis – Eglė ir Žilvinas (1984). Šios vario skulptūros įkvėptos tos pačios lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“. Žirgulio skulptūros sanatorijos interjere išliko iki šių dienų, tačiau sunkiai įsilieja į dabartinę valgyklos atmosferą.
 
Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje galima aptikti ir kitokios tematikos kūrinių. Sanatorijos biuvetės interjeras (archit. A. Laurikietis) ypač išsiskiria elegancija. Jį papildo žymaus Lietuvos vitražisto Morkūno įkomponuoti storo luito vitražai – Kūdikystė – jaunystė bei Derlius – mokslas. Lyriškos nuotaikos vitražai sukurti iš storo, konusinio stiklo. Juose pabrėžiami žmogaus dvasinio ir fizinio grožio, tvirtybės motyvai.
 
Projektavimą sunkino sudėtinga nedidelio statinio sienų ir kampų konfigūracija. Dailininkui teko iš storo, spalvoto, konusinio stiklo formuoti du apskritus vitražus, atraminių sijų padalytus į dvi dalis. Juose įkomponuotos simbolinės vyrų ir moterų figūros. Ramia, lyriška nuotaika dvelkia grakštus, ritmingas piešinys, mėlyna, raudona, geltona spalvos. Zigmundas Šimkus, Kazys Morkūnas, Vilnius: Vaga, 1984, p. 14. Šie Morkūno vitražai dėl meninių savybių yra įtraukti į kultūros paveldo registrą. 
 
Vitražistas Antanas Galeckas sukūrė monumentalų, dekoratyvų storo stiklo kūrinį Žemė maitintoja (1984), puošiantį sanatorijos gydyklų interjerą. Jame vaizduojamos dviejų moterų ir jaunos šeimos figūros. Vitražo fone matomi stilizuoti augalų motyvai ir ornamentinis žydrų juostų tinklas, simbolizuojantis kurorto šaltinius ir Nemuno upę. Šis vitražas – vis dar vienas pagrindinių gydyklų fojė akcentų.
 
Žymus sovietmečio vitražistas Algirdas Dovydėnas taip pat savo darbais praturtino kurortinių įstaigų erdves. Sanatorijoje „Lietuva“ (archit. V. Balčiūnas, Aleksandras Aronas, Arūnas Eduardas Paslaitis, L. Rakauskas, 1974) menininkas sukūrė monumentalų vitražą, kurio apatinėje dalyje vaizduojamas vandens pasaulis: kriauklės, vėžiai, žuvys, o viršutinėje – dangaus sfera su spalvingais paukščiais. Vitražas išsiskiria stilizuotu piešiniu, dinamišku ritmu, sodriomis spalvomis. Dėl savo dydžio ir spalvinio intensyvumo šis vitražas neabejotinai yra vienas svarbiausių sanatorijos laiptinės interjero akcentų, jis išsaugotas iki šių dienų ir puikiai dera su nauju sanatorijos interjeru.
 
Ne tik Druskininkų, bet ir visos Lietuvos sovietmečio moderniosios architektūros kontekste išsiskyrė Fizioterapijos gydyklos, tuo metu vienos didžiausių Europoje (archit. Aušra ir Romualdas Šilinskai, 1981). Joms būdinga ekspresyvi betono išraiška bei neįprasta, plastiškai skulptūriška forma. Už šį projektą autoriams skirta valstybinė premija.
 
Pagrindiniai interjero akcentai nenusileidžia gydyklų eksterjero elementams – Irenos Lipienės erdvinei stiklo kompozicijai Gintaro bokštai (1982). Tai monumentalios, gintaro atspalvio stiklo luitų konstrukcijos, pritvirtintos prie lubų, atliekančios ne tik dekoratyvinę, bet ir šviestuvų funkciją. Dėl ištobulintos technikos jos atrodo itin lengvos ir trapios. Šis interjero pavyzdys yra vienas sėkmingiausių architektų ir menininkų bendradarbiavimo rezultatų, patvirtinusių menų sintezės idėją. Šių gydyklų interjeras – vienas iš nedaugelio sovietmečio interjerų, kurie iki dabar mažai pakito. Rekonstruojant gydyklų pastatą ir keičiant paskirtį į vandens parką, gydyklų vidaus erdvės buvo išsaugotos.
 
Druskininkų sanatorijų interjerus papildė ne tik vitražai. Pagyvinti aplinką buvo kviečiami ir kitų meno šakų atstovai. „Dainavos“ sanatorijoje (archit. Napoleonas Kėvišas, 1965) vienas labiausiai akį traukiančių interjero akcentų – monumentalistės Angelinos Banytės dviguba technika sukurta freska Dainavos šalis (1974). Banytė foną ir kai kurias detales atliko sgrafito technika, o žmonių, gyvulių, paukščių figūras – freskos technika.
 
Dainavos šalyje tirštos sgrafito spalvos lyg karkasas konstruoja pačią kompoziciją ir iš tolo pabrėžia kūrinio struktūrą, o švelnios freskos spalvos leidžia iš arti gėrėtis formos, apimties ir spalvų niuansais. Al fresco technika atliktos žmonių figūros lyg reljefai išnyra iš sienos, intensyvaus sgrafito fone sudarydamos ištisą vaizdą. Šis menininkės darbas vis dar puošia sanatorijos vestibiulį.
 
Vis augant poilsiautojų skaičiui, Druskininkuose buvo pastatyta „Nemuno“ sanatorija (archit. Erdvilas Tamoševičius, Povilas Adomaitis, 1974). Ši sanatorija jau daugiau nei dešimtmetį uždaryta, tačiau keletą sovietmečiu sukurtų darbų vis dar galima aptikti apleistose erdvėse. Vienas jų – menininkės Martos Stirbytės-Valaikienės valgyklos interjerui sukurtas monumentaliosios tapybos darbas Prie Verdenės (1989).
 
Pasak pačios menininkės, kūrinio pavadinimas gimė dėl Druskininkuose esančių šaltinių gausos. Darbe dominuoja lietuvių liaudies bei lietuviškų skrynių raštų motyvai. Menininkę įkvėpė lietuvių liaudies dainos, todėl darbe matomi ir dainų motyvai: žirgelis, į karą išjojantis bernelis, vienišos moterys, paliktos namuose su vaikais ir besidarbuojančios prie šaltinio. Šį darbą vis dar galima pamatyti apleistoje „Nemuno“ sanatorijos valgyklos erdvėje.
 
Tos pačios valgyklos interjere vis dar išlikęs dekoratyvinis menininko Alfonso Vincento Ambraziūno medžio reljefas (1970). Monumentalus darbas pasižymi minimalizmu, elementaria struktūra, geometrizuotu dekoru ir schematišku paprastumu. Tai natūralaus medžio sienelė iš 19 cm pločio medinių lentų, sudarančių vientisą penkių segmentų kompoziciją. Kūrinys buvo įtrauktas į kultūros vertybių registrą, tačiau, nepaisant jam suteiktos apsaugos, jis vis dar įkomponuotas apleistos sanatorijos erdvėse.
Monumentalistų ir architektų metamorfozės Vakarų Lietuvoje
Poilsio namų „Pušynas“ keramikė Daiva Aurelija Daugintienė interjerą papildė keraminiu pano Medžioklė (1973). Banytė šiems poilsio namams sukūrė monumentalią freską Gamtos dovanos (1976). Kurdama interjerą menininkė bendradarbiavo su poilsio namų architektu Vytautu Batkevičiumi, tad freska puikiai dera su supančia aplinka.
 
Ne vienas žymus sovietmečio architektas kvietėsi šią monumentalistę kurti interjerui freskas, ne išimtis ir sanatorijos „Gintaras“ architektai Šilinskai (1972). Bendradarbiaudama su jais Banytė sukūrė monumentalų darbą Jūros dugnas (1975–1976). Jis jungia tris sanatorijos erdves: vestibiulį, laiptus ir valgyklą. Pirmame aukšte matomos tik freskos užuomazgos, kurios lipant laiptais darosi aiškesnės. Freskose vaizduojami jūros augalijos ir gyvūnijos motyvai. Ši freska nepaprastai praturtina ir praskaidrina didelę valgyklos erdvę.
 
1975 m. Palangoje atidarytas stambus poilsio kompleksas „Linas“ (archit. Algimantas Lėckas, A. Vėževičius, Leonidas Merkinas). Prie interjero kūrimo prisidėjo žymi to meto keramikė Konstancija Dzimidavičienė. Ji sukūrė dekoratyvinį pano Jūros dugnas (1978). Tai dvipusė keraminė siena, dekoruota redukcine glazūra. Suaugusiųjų ir vaikų baseino erdves Dzimidavičienė praturtino dekoratyviniais pano ir kaskadų apipavidalinimais (1983–1984). Šie darbai buvo sukurti iš šamotinio molio bei dekoruoti glazūromis.
 
Menininkams duris plačiai atvėrė garsioji „Brežnevo vila“ – buvę SSRS Ministrų Tarybos poilsio namai „Baltija“ (archit. Juozapas Šipalis, 1978, dab. „Vila Auska“). Dėl savo paskirties šių poilsio namų interjeras pasižymėjo prabanga ir masyvumu. Interjero apdailai buvo naudojamos aukščiausios kokybės medžiagos: marmuras, granitas, uosio mediena, natūrali oda.
 
Keramikė Ona Kreivytė-Naruševičienė sukūrė monumentalią keraminę židinio apdailą, kurioje matoma menininkei būdinga figūrinio vaizdavimo tendencija – augaliniai motyvai ir nuotaikingos vaikų figūros (1979).
 
Keramikai Egidijus Talmantas ir Nora Blaževičienė „Baltijos“ poilsio namuose taip pat sukūrė reljefines židinio apdailas bei dekoratyvinius veidrodžių rėmus, kurie tapo pagrindinių poilsio namų erdvių akcentais.
 
Šių prabanga tviskančių namų interjerą praturtinti buvo pakviestas žinomas vitražistas Konstantinas Šatūnas. Menininkas sukūrė ne vieną vitražą sanatorijos erdvėms. Vienas originalesnių – saunoje. Jis sukomponuotas iš storų bespalvių krištolo luitų, kurie sujungti ne cementu ar betonu, o menininko sugalvota specifine luitų konstrukcija. Vitražas susideda iš dviejų dalių: saunoje matomų storo balto stiklo luitų bei kitoje pusėje esančio abstraktaus plono stiklo vitražo, suteikiančio erdvei žaismingumo ir spalvingumo.
 
Šatūnas ir didžiajame poilsio namų baseine sukūrė abstrakčių, šilto kolorito vitražų, kontrastuojančių su interjero marmuru ir vandeniu baseine. Metalo meistras ir juvelyras Kazimieras Simanonis didelę baseino erdvę praturtino monumentaliais, prabangiais šviestuvais. Visi sovietmečio menininkų sukurti darbai iki šiol tebėra vieni ryškiausių viešbučio interjero akcentų.
A. Banytė, Gamtos dovanos, 1976
Palangos sanatorija „Pušynas“
I. Tumaitės nuotr., 2014
A. Banytė, Jūros dugnas, 1975–1976
Palangos sanatorija „Gintaras“
I. Tumaitės nuotr., 2014
A. Banytė, Jūros dugnas, 1975–1976
Palangos sanatorija „Gintaras“
I. Tumaitės nuotr., 2014
K. Dzimidavičienė, Jūros dugnas, 1978, 25 m2
Palangos poilsio namai „Linas“
Lietuvos dailininkų sąjungos archyvas
K. Dzimidavičienė, dekoratyvinė sienelė, 1979, 45 m2
Palangos poilsio namai „Linas“
Lietuvos dailininkų sąjungos archyvas
K. Šatūnas, dekoratyvinė kompozicija, 1979, stiklas, švinas, 357 × 287
Palangos poilsio namai „Baltija“ (dab. „Auska“)
Iš K. Šatūno asmeninio archyvo
K. Šatūnas, dekoratyvinė kompozicija, 1979, stiklas, švinas, 357 × 287
Palangos poilsio namai „Baltija“ (dab. „Auska“)
Iš K. Šatūno asmeninio archyvo
K. Šatūnas, dekoratyvinė kompozicija, 1979, stiklas, švinas, 357 × 287
Palangos poilsio namai „Baltija“ (dab. „Auska“)
Iš K. Šatūno asmeninio archyvo
B. Žilytė, A. Steponavičius, sienų tapyba, 1970
Valkininkų sanatorija „Pušelė“
I. Tumaitės nuotr., 2014
B. Žilytė, A. Steponavičius, sienų tapyba, 1970
Valkininkų sanatorija „Pušelė“
I. Tumaitės nuotr., 2014
B. Žilytė, A. Steponavičius, sienų tapyba, 1970
Valkininkų sanatorija „Pušelė“
I. Tumaitės nuotr., 2014
Druskininkų sanatorijos „Vilnius“ miegamasis-gydomasis korpusas, 1976
T. Žebrausko nuotr., Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Nauji 130 vietų sanatorijos „Dainava“ korpusai, 1966
A. Dilio nuotr., Lietuvos centrinis valstybės archyvas
J. Vosylius, Miškas, 1977
Palangos dujofikacijos poilsio namai (dab. „Žydroji liepsna“)
I. Tumaitės nuotr., 2014
Siurrealizmas Valkininkuose
Valkininkai – nedidelė gyvenvietė Dzūkijoje – neturi kurorto statuso. Tačiau dėl gamtinių sąlygų čia buvo suprojektuota moderni vaikų sanatorija „Pušelė“ (archit. Zigmantas Liandzbergis, Eduardas Chlomauskas, 1970). Žymūs menininkai Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius sanatorijos interjerui sukūrė monumentalų (50 metrų ilgio) sienų tapybos darbą (1969–1972). Šie menininkai bendradarbiavo su architektu ir kurdami žymios sovietmečio vaikų kavinės „Nykštukas“ Vilniuje interjerą. 
 
Sanatorijoje sintetine tempera nutapytas darbas primena ornamentą, suskirstytą į 12 atskirų scenų, kuriose liaudies pasakų motyvai susilieja su dailininkų fantazija. Šis kūrinys pasižymi neįprastu novatoriškumu bei originaliomis išraiškos priemonėmis. Žilytė pasakojo: 
 
Piešdami kartu per kelerius metus nutapėme ilgas, 108 kvadratinių metrų, nuo lubų iki grindų, sienas Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“. Piešiniuose panaudojome lietuviškų pasakų motyvus arba nuo jų nutoldami piešėme vaizdus, pagrįstus mūsų pasaulėjauta ir savita meninės išraiškos forma. Siekėme, kad raudonomis ir mėlynomis spalvomis švytintys mūsų piešiniai žadintų pasaulio keistumo ir paslaptingumo jausmą. Čia joja karžygiai, skamba jaunystės šventė, Eglė žalčių karalienė, Saulė, Slibinas ir mergelė, Mergelė gulbė, Ikaras... „Birutės Žilytės kūrybos paroda „Skaidri tamsa“.“ Birutę Žilytę kalbina Regina Urbonienė, Literatūra ir menas, 2010 03 12. 
 
Menininkai vaikų pasakas transformavo į sudėtingą metaforišką sienų kompoziciją, kuri papuošė sanatorijos korpusus jungiančios galerijos sieną. Ilga ir siaura galerija vertė transformuoti jos erdvę, skaldyti kompoziciją į atskirus paveikslus. Sumaniai suderinus plokštuminį ir perspektyvinį vaizdą, praplėtus galerijos sienas ir grindis gilyn nutolstančių plokštumų, šachmatinių grindų motyvais, tapyba įgavo erdvės iliuziją. 
 
Šis meno kūrinys pasižymi sodriomis, kontrastingomis spalvomis, smulkiomis ir kruopščiai atliktomis detalėmis. Jis laikomas vienu įspūdingiausių monumentaliosios dekoratyvinės dailės darbų, sukurtų sovietmečio Lietuvoje. Nors įtrauktas į kultūros vertybių registrą, šiuo metu yra kritiškos būklės, jam reikalinga restauracija.
 
 
Sovietmečiu Lietuvos kurortuose vyko intensyvi sanatorijų ir poilsio namų statyba. Neatsiejama šio proceso dalis buvo sanatorijų interjerų dekoravimas monumentaliosios dailės kūriniais. Kurortinės įstaigos pasižymėjo meno kūrinių gausa, naujomis technikomis, moderniomis formomis ir sėkmingu skirtingų meno sričių jungimu architektūroje. Nors menininkai, kuriantys visuomeninėse erdvėse, buvo stebimi lyg po didinamuoju stiklu, sanatorijų interjeruose jiems suteikta daug laisvės. 
 
Kurdami menininkai labiausiai rėmėsi lietuvių tautosakos motyvais, erdvėse vyravo metaforiški, neutralūs kūrinių siužetai. Sanatorijų interjerų vitražai, sienų tapybos darbai, reljefai ir architektūrinė keramika tapdavo pagrindiniais vidaus erdvių spalviniais akcentais. 
 
Meno kūriniai kurortinių įstaigų interjeruose yra labai svarbi Lietuvos dailės paveldo dalis, tačiau daugelis jų neišliko arba yra kritinės būklės. Jiems reikalinga valstybės apsauga ir profesionali restauracija. Tačiau pats svarbiausias dalykas, prisidėsiantis prie meno kūrinių išsaugojimo, yra mūsų visų sustabarėjusio požiūrio į sovietinio meno palikimą keitimas. 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra Iliustracijų šaltiniai

„Birutės Žilytės kūrybos paroda „Skaidri tamsa“.“ Birutę Žilytę kalbina Regina Urbonienė
Literatūra ir menas, 2010 03 12
STASYS BUDRYS
Lietuvių vitražas
Vilnius: Vaga, 1968
BOLESLOVAS KLOVA
Monumentalioji dekoratyvinė tapyba
Vilnius: Vaga, 1975
ALGIMANTAS MIŠKINIS
„Druskininkai“
Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, t. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, 1 knyga, Vilnius: Savastis, 2002
ZIGMUNDAS ŠIMKUS
Kazys Morkūnas
Vilnius: Vaga, 1984
JŪRATĖ TUTLYTĖ
„The Intended Breakaway: The Case of Recreational Architecture in Soviet Lithuania“
Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism, 2007, Nr. 3
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.