Aiškios ir nuoseklios oficialios socrealizmo teorijos SSKP niekuomet neturėjo. Konkrečių ideologinių ir estetinių programų stoką kompensavo ištobulinta „kūrybinio darbo organizavimo“ praktika, įgyvendinama per SSRS Dailininkų sąjungą (DS) su jos vadinamaisiais respublikiniais skyriais – sovietų valdžios įsteigtą monopolinį dailės gyvenimo ir individualių kūrybos procesų valdymo aparatą. Kai stalinizmo laikotarpiui pasibaigus ideologinę propagandą dailės priemonėmis palaipsniui pakeitė politizuota dailės propaganda, DS įgijo dar daugiau galių.

 

Kūrybinė nomenklatūra sovietmečiu buvo arčiausia partinės valdžios aparato, ir jis buvo vienintelis „aukščiau stovintis“. Žymiausi dailininkai buvo KP nariai, kai kurie rinkti deputatais į Aukščiausiąją tarybą. „Komunistinis partiškumas“, numatęs „gilų vidinį meno ryšį su partijos siekimais“, iš tiesų reiškė, kad sklandžiai prisitaikyti prie besikaitaliojančių valdžios reikalavimų galėjo tik dailininkai, artimai susiję ar susitapatinę su partija. DS organizacijos formos – sekcijų biurai, valdybos prezidiumas – buvo analogiškos KP struktūrai. Už oficialios dailės politikos vykdymą atsakingi valdininkai taip pat buvo dailininkai arba dailėtyrininkai.

 

Atnaujinto socrealizmo ieškojimus valdžia turėjo nuolat prižiūrėti gyvai, ir čia negalėjo išsiversti be pačių dailininkų pagalbos. Patyrę kūrėjai prižiūrėjo jaunuosius, sekcijų vadovybė – eilinius narius, vadovai – dailininkų kūrybines grupes. DS valdyba, sekcijų vadovybė privalėjo nuolat domėtis, kaip dailininkai ruošiasi parodoms. Iš dailininkų sudarytas Parodų komitetas ir Dailės taryba kontroliavo dailės raidos procesus.

 

Kontrolės mastą ir pobūdį leidžia perprasti vieša to meto retorika. Antai 6 dešimtmečio pabaigoje DS valdybos narys Augustinas Savickas siūlė pakeisti iki tol galiojusią sutarčių pasirašymo tvarką:

 

Mūsų dailininkai jau tiek išaugo, kad laikas jiems duoti užsakymus be eskizų. Tapybos sekcijos biuras gali juos rekomenduoti komitetui, pasiimti sau darbo kontrolę: nuvykti ten, kur dailininkas ar jų grupė dirba, renka medžiagą ir vietoje patarti, nukreipti jų kūrybines pastangas reikiama kryptimi. Augustinas Savickas, „Gyvenimas, paveikslas, kūrybinis metodas“, Literatūra ir menas, 1958 11 29.

 

Bet per gerą dešimtmetį ši tvarka nepasikeitė, nes kitas DS funkcionierius Bronius Baliulevičius kalbėjo:

 

Organizuojant dailininkų kūrybinį darbą, galvojant apie būsimas parodas, taip pat iškyla įvairių klausimų. Sakysim, gal būtų geriau darbus pirkti iš parodų, iš anksto jų neužsakius autoriams? Bet tada nežinosime, kokie tie darbai bus, negalėsime iš anksto susipažinti su tematika, pasiūlyti dailininkams temas. Mums svarbu ne tik parodos kokybė, bet ir jos tematika. Kūrinių apžiūros vis dėlto rodo, kad išankstinės sutartys reikalingos, nors kai kas mano, jog tokia sistema jau paseno. Bet ką pasiūlyti naujesnio? Gal pirmiausia susipažinti su eskizais, paskui, darbui įpusėjus, dar kartą juos peržiūrėti, o tada jau pasirašyti su autorium sutartį? [...] Jeigu iš anksto nereikalausim, negalėsim numatyti būsimų parodų žanrų. Bronius Baliulevičius, „Tapyba: teminis figūrinis paveikslas (pokalbis)“, Literatūra ir menas, 1971 01 30.

 

1969 m. atkurta Jaunųjų dailininkų sekcija privalėjo „kontroliuoti padėtį jaunųjų kūryboje“. Kadangi po kiekvienos parodos likdavo daug neužbaigtos ir „nepriimtos“ produkcijos, 1970 m. nutarta vėl reguliariai rengti parodų aptarimus. Eksperimentinės uždaros parodos pirmiausia buvo aptariamos su patyrusiais dailininkais.

 

DS siekė kontroliuoti visas bent kiek su daile susijusias sritis – muziejus, dailės studijas ir švietimą, tautodailininkų veiklą, dailės kritiką ir istoriją, spaudą, leidybą, prekybą kūriniais, taip pat norėjo pati disponuoti kūrybinėmis dirbtuvėmis. 1965 m. SSRS DS nurodė griežtai laikytis potvarkio, kuriame sakoma, kad visos institucijos ir organizacijos gali užsisakyti dailės kūrinius bei dizaino paslaugas tik per DS. 1970 m. LSSR kultūros ministerija liepia Meno reikalų valdybai pasirašyti sutartis ir įsigyti kūrinius tik pagal Respublikinės dailės tarybos ir DS rekomendacijas. Literatūros ir meno archyvui įsakyta leisti studijų tikslais naudotis DS medžiaga tik turintiems DS valdybos sutikimą. 1972 m. LSSR DS nutarė įkurti dailės propagandos skyrių koordinuoti visų periodinių leidinių darbui propaguojant dailę spaudoje.

 

Valdžios ir dailininkų nuomonė ypač gerai sutapo dėl dailės finansavimo. Produktyvūs dailininkai buvo vieni labiausiai pasiturinčių sovietinės visuomenės narių. Patyrę tapytojai už modernų lakonišką „teminį“ paveikslą gaudavo 1 500–2 000 rb. (mėnesinis eilinio tarnautojo atlyginimas tuomet buvo apie 150 rb.) 8 dešimtmečio pradžioje su dailininkais pradėta sudaryti ilgalaikes sutartis. Dailininkams buvo mokamos ir „kūrybinės pašalpos“ (pvz., 1972 m. skirtos 126 pašalpos nuo 30 iki 300 rb.). 1970 m. įvestas garantuotas atlyginimas dailės mokyklų absolventams, privalomai suregistruotiems geriausiems jauniesiems dailininkams pateikiamos kūrybinės užduotys. Dailės fondo gamybos planai buvo kasmet viršijami apie 20 proc., „virš plano“ atliekama kūrybinių darbų už 1,5 mln. rb. Kasmet valstybė įsigydavo apie 200–250 dailės kūrinių už 100–120 tūkst. rb.

 

6 dešimtmečio pab.–7 dešimtmečiu tapytojai kovojo dėl socrealizmo atnaujinimo, „teminio“ paveikslo išplėstinės sampratos, kolorizmo, peizažo statuso, 8 dešimtmečiu – dėl butų, dirbtuvių, automobilių, kelionių į užsienį, „eksperimentavimo“ techninės bazės. Iš viešojo dailės diskurso dingo patetiška pagarba dailininkui kaip „meninei individualybei“. Tai lėmė ir menkėjantis dailės politinis vaidmuo, ir sparčiai gausėjantis dailininkų būrys. 1973 m. DS jau turėjo apie 500 narių, 1975 m. sausį tikraisiais nariais priimti 42 jaunieji dailininkai.