Antanui Gudaičiui, kaip ir daugeliui modernistų, tapyboje buvo svarbu ne siužetas, o jausmas. Jį perteikia tapybinės priemonės – spalva, linija, kompozicija. Ieškant naujų tapybinių sprendimų nėra prasmės nuolat ieškoti naujų motyvų. Gudaičio kūryboje gausiai kartojasi motinų su vaikais, kaimo peizažų temos, dažna „sūnaus palaidūno“ tema. Šalia žmonių įsitaiso gyvuliai ir paukščiai. Paukščiai – itin dažnas motyvas jo vėlyvojoje, 6–7 dešimtmečio, kūryboje.
