Didelių žalių plotų centrinės kompozicijos kūrinys Lietuva – tai vienas iš retai taikomos stilistikos pavyzdžių Vytauto Povilaičio tapyboje. Jis mėgavosi dekoratyviais plotais, seklia ir akla plokštuma, bet nedažnai tokius didelius plotus atiduodavo vienos spalvos kerams.

 

Iš toli tokia tapyba primena spalvotų karpinių koliažus ar grubios medžio raižybos kūrinius. Bet kuriuo atveju čia dėmesio centre atsiranda nebe grynų spalvų sąskambiai, o ornamentikos siurrealizmas, paveikslo planų optinė apgaulė ir aliuzijos į besileidžiančią saulę tykiuose kaimo rajonuose.

 

Stilizuoti lietuviško miško plotai, tamsokos horizonto linijos ir paraudusio dangaus zigzagai tarsi spinduliai grafiškame darbe susijungia į centrinį ryškų personifikuotą dangaus kūną – vakarėjančią saulę. Aplink ją atsiranda daug šiltos laukų žalios spalvos, bet tik tam, kad sustingdytų laiką ir orą vizualizuotoje kaimo metaforoje ir statiškai surakintų visas judrias jungtis, išsiskleidusias vertikaliame paveiksle.

 

Primityvistine technika dailininkas pasakoja lietuvių liaudies pasaką su jam būdinga pasakoriaus semantika. Iš tikrųjų neretai dailininkas pasakodavo aplinkiniams mitologizuotas istorijas apie baltų kalbas, aiškino žodžių reikšmes, jas susiedavo su tolimiausių kraštų archaika; vienu lietuvišku žodžiu, jo kilme ar šaknimi bandydavo paaiškinti pasaulį.

 

Taip ir šiame kūrinyje: įaugusi į gruntą, vasariška ir visus kampuotus kontūrus apgaubianti rami žalia – tai lyg gairė nepasiklysti besisukančiose, iš pasąmonės išnyrančiose nevienareikšmėse formose, kurios neturi tikslių atitikmenų tikrovėje, bet pribloškia įžūliu paprastumu ir asociacijų gausa.