Kai kada ilgiau žiūrėjęs į Rimvydo Kepežinsko figūrines scenas pradedi interpretuoti jas kaip alegoriją – pasaulį-sceną. Tačiau ir pasakodamas istorijas, statydamas spektaklius Rimvydas nekelia sumaišties ar triukšmo. Grafikos lakštus užvaldo bauginančios tylos atmosfera. Kartu jo grafikos melancholija labai specifinė. Liūdesys čia turi dozę teatrališko sąlygiškumo, tad mūsų neslegia. Tai eilėraščio, o ne tragedijos liūdesys. Kartais čia net įsiveržia lengvas dailininko iliustracijų pokšto atspalvis.

 

Šios grafikos neramūs, liūdni sapnai apžavi ir atspaudų medžiagišku grožiu. Ofortuose, akvatintose juodas ar rudas dažas ne monochrominis, o turtingas aibės sodrumų ir faktūrų, gilių ir švelnių prisilietimų štrichas ryžtingas. Akimis ir pirštais norisi paglostyti atspaudą, ir tada supranti, kodėl jam tenka raižyti metalą ir niekad nepakaktų piešti.

 

Raminta Jurėnaitė