Rimvydo Kepežinsko grafika visada pasakoja liūdnas ir kiek teatralizuotas istorijas – jos gimsta iš sapno slogučio ir švelnaus vakaro sutemų nerimo.

 

Tose liūdnose būsenose, kurios tik šnabžda ir apie kurias galima tik pašnabždėti, bet koks aštresnis garsas ar aiškiai apibrėžta mintis suplėšytų šiuos reginius į atplaišas. Kartu tai ne atsitiktiniai reginiai, ne siurrealistinė pasąmonės ir kasdienybės samplaika. Atvirkščiai, čia viskas atsikartoja, įkyriai grįžta ir tie patys veikėjai pasirodo tik nedaug pakitusiose situacijų variacijose. Tuščiuose tamsos glemžiamuose interjeruose išnyra marionetės-žmonės ir marionetės-paukščiai. Besvorės figūros lėtai slenka ir siūbuoja ore, akimirksniu susitikdamos arba sudarydamos paslaptingas karnavalines procesijas. Kiekvienas veiksmas čia celebruojamas kaip ceremonija, kiekvienas judesys, gestas bejėgiškai nutrūksta dar neprasidėjęs. Fonas čia niekada nekonkretinamas ir tamsūs figūrų siluetai didelėje tuščioje erdvėje ryškiai išsiskiria.

 

Raminta Jurėnaitė