Aleksandra Jacovskytė pirmiausiai žinoma kaip teatro dailininkė, sukūrusi scenografijų, kostiumų daugybei teatro, operos, baleto spektaklių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau nuo studijų laikų ji fotografavo draugus, pažįstamus, šiaip žmones Vilniaus senamiestyje. Ilgainiui šios nuotraukos įgauna vis didesnę vertę – jose išliko senojo Vilniaus atmosfera, išnykusios miesto vietos, architektūros fragmentai, o taip pat daug garsių veidų, jų šypsenos, rimtis, prabėgusio laikmečio nuotaika.

Giedrė Jankevičiūtė:

Šios nuotraukos turėjo sulaukti savo laiko. Sunku įsivaizduoti, kaip Jacovskytės septintojo ir aštuntojo dešimtmečio portretai, nufotografuoti ne visada laikantis techninių ir tuomet galiojusių estetinių profesionaliosios fotografijos standartų, būtų galėje atsidurti Fotomenininkų sąjungos parodose greta Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko ar Antano Sutkaus darbų. Ji nepritapo nė prie jaunesnės kartos – „nuobodulio“ estetikos išpažinėjų. Aleksandra nekonstuoja ir nedekonstruoja, tik ramiai stebėdama fiksuoja tai, kas jai įdomu, kas ją intriguoja: žmogaus veido bruožai, išraiška, judesys. Visada svarbi nuotaika, kuri kartais priklauso nuo apšvietimo arba aplinkos, kartais nuo detalės. Dažniausiai tai kostiumo dailininkės žvilgsniu pamatyta smulkmena: šukuosena, kosmetiniu pieštuku apvestas akies vokas, audinio faktūra, neįprastasdrabužio kirpimas. Jos nuotraukos regimai neutralios, bet tas neutralumas apgaulingas. Šura nutildo fotografuojamus objektus, kad girdėtųsi jos pasakojimas, atsiradęs rafinuotos estetės ir skvarbios psichologės žvilgsnių sandūroje.

Cituota iš: Aleksandra Jacovskytė. Vilniaus veidai 1964-1993, Vilnius, 2014, 11 psl.

Violeta Juškutė:

Dailininkės scenografės akis reaguoja ir kontroliuoja žvilgsnį. Vis dėlto neatrodo, kad yra pozuojama ar fotografuojama pagal išankstinį scenarijų. Toks neatsitiktinio atsitiktinumo dualizmas Jacovskytės fotografijose primena italų neorealizmo filmų kadrus: ryški šviesokaita, ideali kompozicija, veidus modeliuojanti šviesa, neprofesionalūs aktoriai, interjeras ar dekoracijos sąmoningai nekeičiami. Viskas tinka ir viskas pritaikoma. Svarbiausia – žmogus ir šviesa. Kompozicijoje daug detalių, jos visos svarbios, bet vaizdas nesubyra į smulkmę, veidai nepasimeta tarp daiktų. Net miesto eksterjeras yra visavertis veikėjas... Fotografijos – lyg ilgos, tylios scenos be aktyvaus veiksmo, dialogų. Spalvotas monochrominis Michelangelo Antonioni filmas.

Cituota iš: Aleksandra Jacovskytė. Vilniaus veidai 1964-1993, Vilnius, 2014, 8 psl.

Ais­tė Pau­li­na Vir­bic­kai­tė:

Ži­nau, kaip ji tai da­ro. Pa­ti ma­čiau – ga­liu pa­pa­sa­ko­ti. Pir­miau­sia bū­na šyp­se­na, žvilgs­nis, tuo­met pa­si­girs­ta: „Pa­lau­kit pa­lau­kit, la­bai ge­rai at­ro­dot, tu­riu jus nu­fo­tog­ra­fuo­ti!“ Bai­dau­si fo­to­apa­ra­tais it žir­klė­mis ček­šin­čių žmo­nių. O su ja – ne­skau­da, vi­sai. Lū­pos ne­si­vy­nio­ja į „ho­li­vu­diš­ką“ šyp­se­ną, lie­muo ra­mus ir ran­kos ne­si­blaš­ko. Jo­kios su­maiš­ties, nu­ro­dy­mų sto­tis čia ar ten, žiū­rė­ti pir­myn ar at­gal, kel­ti smak­rą, kreip­ti ko­ją ir pa­na­šiai. Ke­lios se­kun­dės ra­my­bės, ke­li kad­rai. Vi­si – pa­vy­kę. Taip ir sto­vi­me ne­spal­vo­to­je fo­to­gra­fi­jo­je, lyg at­ei­viai iš ki­to lai­ko, dvi­de­šimt pir­mo am­žiaus gat­vė­je. Štai šis jos su­ge­bė­ji­mas pats įdo­miau­sias. Kaip jį pa­va­din­ti? In­tui­ci­ja? Psi­cho­lo­gi­ja? Mei­le žmo­gui? Kom­po­zi­ci­ja, švie­sa, ap­lin­ka – vi­sa tai pa­aiš­ki­na­ma ir iš­moks­ta­ma. Ta­čiau ką da­ry­ti su fo­to­gra­fi­jo­je gy­ve­nan­čiais žmo­nė­mis, ku­rie, ne­abe­jo­ji, tik nu­spau­dus myg­tu­ką, ra­miai to­liau sau nu­ė­jo pirk­ti pie­no, už­bai­gė sa­ki­nį ar pri­si­de­gė ci­ga­re­tę.

Rolandas Rastauskas, ra­šy­to­jas:

Šu­ros nuo­trau­kos man vi­sa­da pri­me­na gar­sų­jį dak­ta­ro Če­cho­vo po­sa­kį apie už­kan­džiau­jan­čius ir ar­ba­tą ge­rian­čius žmo­nes li­ki­mams dūž­tant. Ma­žy­čia­me kam­ba­rė­ly­je ant­ra­me na­mo Kra­žių gat­vė­je aukš­te, ži­no­ma, ge­ria­ma bu­vo ne tik ar­ba­ta, bet li­ki­mo al­sa­vi­mas at­sto­jo mu­zi­ki­nį fo­ną: abi­pus įvai­riau­siais smul­ku­čiais ob­jek­tais už­vers­to šei­mi­nin­kės sta­lo it fil­me pra­plau­kė gra­žiau­sie­ji ir skau­džiau­sie­ji Vil­niaus ir Var­šu­vos žmo­nės. Šu­ra sa­vo drau­gus por­tre­ta­vo ne tik čia, tar­si be­lai­kė­je už­sta­lė­je, bet ir trum­pam pa­si­grę­žu­sius į ka­me­rą ver­ni­sa­žuo­se ar ple­ne­ruo­se. Ir vi­sur ši­tie stop kad­rai bu­vo pa­šne­ke­sio pau­zė, o ne su­stin­gu­si po­za. Ta­sai ben­dra­vi­mo ar­chy­vas jau ne­įkai­no­ja­mas: fo­to­gra­fi­ja čia ne nu­ma­ri­na, o prie­šin­gai – iš­plė­šia iš nie­ky­bės nas­rų vi­są ple­ja­dą per­so­na­žų, pa­ža­dė­da­ma nors ir ma­žą, vos ne­pa­sa­kiau – vien­kar­ti­nę, bet vis tiek am­ži­ny­bę.

Cituota iš: „Vilniaus veidai“, Šiaurės Atėnai, 2012 09 21.

Monika Krikštopaitytė:

Galime išryškinti dar vieną santykį, kuris svarbus Jacovskytės fotografijoje – žmogaus su aplinka. Vaizduojami žmonės, kad ir kokie skirtingi būtų, aplinkos visai nesureikšmina, tai dar ne ta vaizdų kultūra, kurioje mes gyvename dabar, kai kartais labiau atrodome nei esame. Svarbu tai, kad čia beveik apčiuopiamai užfiksuotas sovietinio žmogaus atsietumas nuo „realybės“. Tačiau kartu jai pavykta parodyti buvimą paraleliniame gyvenime, kuris vyksta galvoje, viduje, tarp bendraminčių. Aleksandra sugeba tai nufotografuoti... Ir tai paprasta paaiškinti: menininkė fotografavo sau, jai nereikėjo rūpintis savicenzūra, jai nereikėjo įterpti to elemento, kuris duotų jai leidimą būti viešumoje. Tuo šis vaizdų klodas savaip pranašesnis už bet kuriuos ikoniškus to laiko vaizdus.

Cituota iš: Monika Krikštopaitytė, „Tai rimta“, 7 meno dienos, 2012 09 11.

Parengė Danguolė Butkienė