Į 8 dešimtmetį lietuvių teatras atėjo jau išlavinęs gebėjimą kažkaip išvengti ar nepaisyti ideologinio spaudimo ir susitelkęs į meninės raiškos dalykus. Žinoma, jis ir toliau palaikė sovietinio teatro fasadą: rūpintasi formuoti „teisingą“ sovietinį repertuarą, buvo statomi „komunistinę moralę“ teigiantys spektakliai, kruopščiai švenčiamos visos „raudonosios“ šventės ir pan. Tačiau šis klusnaus teatro įvaizdis veikė neretai daugiau formaliai ar teoriškai nei praktiškai. Teatre atsirado meninės laisvės patirčių ir naujų jos pavidalų.
Laisvė visų pirma buvo susijusi su ryškių ir kūrybiškų režisūrinių jėgų proveržiu. Nuo 7 dešimtmečio pabaigos į lietuvių sceną vienas paskui kitą atėjo skirtingi – skirtingą, savitą teatro sampratą turintys – režisieriai: itin reikšmingai prabilo jau „apšilę“ Povilas Gaidys ir Jonas Jurašas, 7–8 dešimtmečių sandūroje sėkmingai debiutavo Algirdas Lapėnas (1944–1993), Natalija Ogaj, Dalia Tamulevičiūtė (1940–2006) ir Irena Bučienė (1940–2001). 8 dešimtmečio antrojoje pusėje iš naujo save atrado Aurelija Ragauskaitė, ėmė kilti Jonas Vaitkus, pasigirdo Gyčio Padegimo, Sauliaus Varno, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino vardai.
7 dešimtmečio pabaigoje–8 pradžioje lietuvių teatro variklį sukę režisieriai buvo iš arti regėję sovietinių Rusijos teatro naujovių – originalaus požiūrio ir laisvos interpretacijos teisę ginančią Anatolijaus Efroso, Marko Zacharovo, Jurijaus Liubimovo, Georgijaus Tovstonogovo ir kitų režisūrą. Per „atšilimo“ laikotarpiu šiek tiek prasivėrusį „geležinės uždangos“ plyšį jie buvo susipažinę su kai kuriais Vakarų naujojo teatro bandymais. Tačiau tvirčiausiai jų režisūros sampratą grindė jų meninė individualybė – originali pasaulėvoka, savitas mąstymas bei matymas.
Naujoji režisūra, originalūs, autentiški sumanymai ir jų įkūnijimai 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmečiu kūrė lietuvių teatro meninę gyvybę. Teatro gyvenimas tarytum susiskaidė į daugelį režisūrinių salų. Viena stipriausių tas salas vienijančių pastangų buvo siekis kritiškai permąstyti sovietinę tikrovę. Šis savotiško meninio protesto, maišto, tiesos sakymo siekis tapo svarbus 7 dešimtmečio pabaigoje ir išliko visą 8 dešimtmetį. Teatre nebeatšaukiamai kūrėsi, vėrėsi ir plėtėsi simbolinės laisvės erdvė.
Kritinis žvilgsnis į sovietinę tikrovę lietuvių teatre formavosi kartu su specifinės teatrinės kalbos raida. Ši kalba 8 dešimtmečio pabaigoje buvo įvardyta į lietuvių teatrologijos žodyną ilgam įėjusia sąvoka metaforinis teatras, apibūdinama kaip talpesnio apibendrinimo, daugiaprasmiškesnio sceninio reginio, asociatyvesnio sceninio įvaizdžio ir pan. netiesioginės raiškos poetika. Dovydas Judelevičius, „Kelyje į metaforišką teatrą“, Kultūros barai, 1979, Nr. 7, p. 12–15. To laiko tikrovę lietuvių teatras revizavo realizmą maskuojančia poetine-metaforine – ar ezopine – kalba. Teatre buvo girdėti politinio protesto balsas, bet jis buvo ne politinis, o poetinis. Arba: potekstėmis teatras buvo politinis, o tekstais, atvirkščiai, – nekaltai apolitiškas. Šitokios teatro būties „įkalčių“ 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmečiu buvo gana gausu, o paveikiausiai jie sklido iš Klaipėdos ir Kauno dramos teatrų scenų. Nuolatiniu valdininkų galvos skausmu tapo režisierių Povilo Gaidžio, Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus kūryba.
Komentarai
Rašyti komentarą