Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Atsigavimas
Šarūnė Trinkūnaitė
 
Lietuvių teatro atsigavimo istorija prasidėjo staiga pūstelėjus gerokai didesnės repertuaro laisvės vėjams. Į sustingusio socrealizmo kūrinių sąrašą aktyviau brovėsi „atšilusi“, t. y. jautresnė, socrealizmo kanonų lankstėjimą liudijanti dramaturgija – Viktoro Rozovo, Aleksejaus Arbuzovo, Nazimo Hikmeto, Kazio Sajos ir kt. pjesės. Tai skatino teatrą susigrąžinti pirmuoju pokario dešimtmečiu išniekintas pamatines scenos vertybes: ieškoti glaudesnės sąsajos su to laiko problemomis, gilinti konflikto sampratą, plėsti žmogaus vaizdavimo diapazoną, „vidujinti“ jį, gludinti psichologiškumą. Repertuare pamažu ėmė daugėti žanrų. Jame pasirodė ir pasaulinės klasikos antraštės, mirtina nuodėme nustota laikyti istorinę tragediją bei moderniąją Vakarų dramą. Lietuvių teatras atgavo teisę į literatūrą, kuria remdamasis galėjo puoselėti profesinę savigarbą ir leistis į naujesnės sceninės raiškos paieškas.
Svarbu tai, kad šiems „atšilimo“ išbandymams lietuvių teatras buvo pasiruošęs. Į 7 dešimtmetį jis žengė profesiškai sutvirtėjęs ir tvirtėdamas toliau, visų pirma – režisūros srityje.
 
Tuo laiku lietuvių teatras iš naujo atrado Juozą Miltinį – nuo 6 dešimtmečio vidurio šis ėmė reikštis labiau kaip režisierius, ne kaip pedagogas. Pedagoginė Miltinio biografija prasidėjo dar 1938 m. – tuomet jis ėmėsi dirbti su į Kauno Darbo rūmų vaidybos studiją užklydusiu visiškai „žaliu“ jaunimu. Netrukus, 1940 m., grupė šio jaunimo tapo naujo Panevėžio dramos teatro trupe, o Miltinis – jos vadovu bei režisieriumi. Vieninteliu režisieriumi, įpareigotu intensyviai režisūrinei kūrybai. Nepaisant to, Panevėžio dramos teatro istorijos pradžioje Miltinis, ko gero, daugiau pastangų skyrė ne režisūrai, o pedagogikai – savo aktorių ugdymui, puikiai suprasdamas, jog svajojamam didžiajam skrydžiui reikia aukščiausios prabos aktorinės meistrystės, išgaunamos, nugludinamos tik per ilgą laiką.
 
6 dešimtmečio antroje pusėje–7 dešimtmečiu gana greitai atsirado naujų, jaunų lietuvių režisūros asmenybių. 1954 m. Kauno dramos teatre debiutavo Henrikas Vancevičius, 1960 m. Akademiniame dramos teatre spektaklius pradėjo statyti Vytautas Čibiras (1936–2009), 1962 m. Šiaulių dramos teatre – Mamertas Karklelis (1931–1999), 1963 m. Klaipėdos dramos teatre – Povilas Gaidys, naujame Jaunimo teatre 1966 m. žybtelėjo Aurelija Ragauskaitė, tais pačiais metais Šiauliuose, o po metų Vilniuje ryškiai prabilo Jonas Jurašas ir kt.
 
Kaip tik tuo metu ėmė pastebimai stiprėti ir aktorinės lietuvių teatro pajėgos. Iškilo išskirtinės aktorių individualybės. Kūrėsi tvirti, darnūs, vieningi Miltinio panevėžiečių, Vancevičiaus kauniečių, Gaidžio klaipėdiečių teatro kolektyvai. 1952 m. Valstybinėje konservatorijoje pradėjo veikti Aktoriaus meistriškumo katedra. Nuo 6 dešimtmečio vidurio Lietuvos teatrai gavo galimybę papildyti savo trupes joje studijas baigusiais aktoriais. Labiausiai ūgtelėjo tie kolektyvai, kuriuose užsibūdavo stiprūs ir „pedagogiški“ režisieriai, – juose gerėjo aktorių meistrystės kokybė, stiprėjo bendramintiškumo, ansambliškumo, kolektyviškumo dvasia. Lietuvių teatras šiek tiek lengviau atsikvėpė, tapo įvairesnis. Temų, žanrų ir stilistikos įvairovę savaip vienijo ryškėjanti pastanga po truputį valyti „naujosios realybės“ dogmų įtvirtintos buitinio realizmo estetikos apnašas.
 
Lietuvių teatras atgijo polemizuodamas su slogiu, pilku, monotonišku, nekūrybišku buitiškumu. Neabejotinai tvirčiausia 6 dešimtmečio pabaigos–7 dešimtmečio šios polemikos būstinė įsikūrė atokiai nuo didžiųjų Lietuvos kultūrinių centrų, Panevėžio dramos teatre. Miltinis jį pavertė intelektualiausia, moderniausia ir kartu jautriausia to laiko lietuvių teatro zona.
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Virtuali paroda „Senasis Panevėžio teatro pastatas archyvų dokumentuose“
www.archyvai.lt
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.