Istoriniai pokyčiai neigiamai paveikė metalo dirbinių raidą. Bankrutavus „Dailės“ kombinatams, nunyko senoji infrastruktūra, o naujajai – privačioms metalo liejykloms, kalvėms, dirbtuvėms – sukurti reikėjo laiko. Lietuvos jaunimui užsidarė Estijos dailės instituto, kuriame sovietmečiu aukštąjį išsilavinimą įgydavo Lietuvos metalininkai, durys. Paskutinieji meninio metalo specialybės absolventai baigė mokslus Estijoje 1995-aisiais. Nesitenkindami sumenkusia metalo ir juvelyrinių dirbinių paklausa, ieškoti sotesnio gyvenimo į kitas šalis patraukė nagingi lietuvių juvelyrai, vieni trumpam, kiti – neribotam laikui. 2000 m. į Ameriką išvyko Žilvinas Bautrėnas (g. 1955), 2001 m. – Estijos dailės instituto absolventų pora Jonas Balčiūnas (g. 1968) ir Vaidilutė Vidugirytė (g. 1968). Vedęs latvių juvelyrę Martą Krastą, Rygoje apsigyveno Sigitas Kreivaitis (g. 1968). Tiesa, šie ir kiti Lietuvą palikę menininkai nenutraukė kūrybinių ryšių su tėvyne: jie eksponuoja savo darbus Lietuvos galerijose, rengia asmenines parodas.

 

Atsitokėjus po netekčių, prasidėjo organizacinis laikotarpis, susigriebta atnaujinti metalo dailininkų rengimą Lietuvoje. 1998 m. Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla tapo Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetu. Ten suformuota Metalo plastikos katedra su juvelyrikos ir kalvystės specializacijomis. Telšiuose kūrybinį kelią pradėjo nemažai metalo dailininkų, besireiškiančių XXI a. meniniame gyvenime. 1998 m. Vilniuje juvelyrai įsteigė Auksakalių gildiją, 2002 m. sostinėje atidarė specializuotą galeriją „Meno niša“.

 

Meninio metalo raidai buvo svarbi 1999 m. Vilniuje surengta paroda Lietuvos juvelyrika (1990–1999): papuošalai ir objektai, įtraukta į parodų ciklą Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailė, kadangi atspindėjo besikeičiantį metalo dirbinių pobūdį. Nuo 1992 m. Vilniuje rengiamos tarptautinės šiuolaikinio emalio parodos, nuo 2011 m. – metalo meno paroda METALOfonas.

 

Didžiausias praradimas buvo meninio metalo pasitraukimas iš architektūros. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, neliko valstybės užsakymų metalo dirbiniams. Tačiau buvo ir išimčių. Telšių metalo kūrybos bazė ir iniciatyvas skatinanti miesto valdžia prisidėjo prie to, kad dekoratyvinės skulptūros, plokštės ir kiti metalo akcentai neišnyko iš Žemaitijos sostinės viešųjų erdvių. Jų autoriai – VDA Telšių dailės fakulteto dėstytojai ir studentai. Metalo dirbinių šio miesto architektūrai sukūrė Romualdas Inčirauskas (g. 1950), svarbesni jų – Šv. Antano Paduviečio katedros durys (2007–2009), istorinė reljefinė plokštė Konstanco visuotinis bažnyčios susirinkimas (2012) ir kitos kompozicijos ant Didžiosios žemaičių sienos Telšiuose, Turgaus šulinio dekoras (2012) ir kt. Savo kūryboje Inčirauskas remiasi klasikinėmis skulptūrinėmis priemonėmis – jis lieja, kaldina ir ėsdina metalą, taiko prie jo akmenį, pabrėžia medžiagos specifiką.

 

Tačiau randasi ir kitokias priemones besirenkančių menininkų. Eimantas Ludavičius (g. 1970) –jaunesniosios kartos metalo dailininkas, puošiantis Vilnių, t. y. sukūręs išskirtinių kūrinių viešosioms sostinės erdvėms. Jis – vienas paskutiniųjų Estijos mokyklos metalo specialybės lietuvių absolventų, baigusių mokslus Taline 1995-aisiais.

 

Ludavičiaus kūrybos pėdsakų galime rasti išskirtinėse Vilniaus vietose – senamiestyje, Užupyje, miesto centre. Tai reklaminės iškabos, stogeliai virš įėjimų į visuomenines patalpas, plaketės. Kiekvienam objektui dailininkas suteikia paskirtį atspindintį pavidalą. Viešbučio „Europa“ Aušros Vartų g. stogelis (2000) sudarytas iš 104 nedūžtančių prancūziško stiklo lėkščių, simbolizuojančių mūsų tikėjimą Europos Sąjungos ateitimi, dar tuomet, kai Lietuva nebuvo šios organizacijos narė. Metalinės galerijos „Kairė–dešinė“ durys (2001) sudarytos iš grafikos menininkų išraižytų cinkografijos plokštelių. Įėjimą į Grafikos centrą, kuriame įsikūrusi ši galerija, puošia Ludavičiaus stogelis, o laiptinę – jo žaismingai tapytos lubos Kazio Binkio poemėlės „Kiškių sukilimas“ tema. Parduotuvės „Gurman’s“ Pilies ir Bernardinų gatvių kampe dekoracijai jis įmūrijo į sieną arbatinukus (2003). Prie „Optikos“ parduotuvės Gedimino prospekte patupdė pirkėjus pasitinkantį akiniuotą dobermaną (2007). Kelionių agentūros „Avanturas“ iškabai Literatų gatvėje (dab. Modernaus meno centro biuras) Ludavičius sukūrė 1612 m. istorinį Lietuvos žemėlapį, įamžinusį Lietuvą „nuo jūros iki jūros“ (žemėlapio originalas saugomas Amsterdamo universitete).

 

Visi šie darbai postmodernistinės stilistikos, derinantys įvairias priemones ir medžiagas (pramoniniai daiktai ir dailininko ištapyti objektai, stiklas, keramika, metalas), juose menininkas nesiekia išryškinti medžiagiškumo ar kurti vientisą stilių, kaip tai darė modernistai. Užupio kavinės „Prie angelo“, kurios vidų ir išorę dekoravo keliais etapais (2003–2010), vitrinos „Kioskas“ langelyje menininkas įkomponavo Jurgio Mačiūno portretą, greta – fajansines plyteles su trimituojančiais konkrečiais asmenimis, kuriuos dailininkas užfiksavo pučiančius trimitus, kai Užupyje buvo statoma Romo Vilčiausko skulptūra Angelas (2001).

Smulkiąją metalo plastiką, emalio dirbinius kuria kelios metalo dailininkų kartos: 9 dešimtmečio novatoriai: Marytė Gurevičienė, Arvydas Gurevičius, Vytautas Matulionis (Partitūra, 1999), Sigitas Virpilaitis (serija Nežinomi objektai, XXI a. pradžia), Žilvinas Bautrėnas (Made in Lithuania, 1995), Vytautas Mockaitis, Algirdas Mikutis, Ąžuolas Vaitukaitis ir kiti. Juos papildo jaunesnieji: Solveiga Krivičienė (Moters gyvenimas, 1999) ir Alfredas Krivičius, Indrė Diržienė, Eimantas Ludavičius (Pieva, 2000), Nerijus Erminas. Ši sritis bene labiausiai priartėjo prie šiuolaikinės skulptūros estetikos. Stulgaitė smulkiajai plastikai renkasi sidabrą, varį, žalvarį ar plieną, jos miniatiūros lakoniškų formų, artimos dailininkės papuošalų stilistikai, kartais pasižymi formų ir medžiagų kontrastais, brangių ir netradicinių medžiagų deriniais (Bangavimas, 1991; Balansas, 2005; Vinys, 2011). Savo kūrybos stimulus Stulgaitė aiškina taip:

 

 

Metalo plastika panaši į kamerinę skulptūrą ir skiriasi nuo jos – smulkesniais formatais, brangiomis medžiagomis ir juvelyrišku atlikimu. Skulptorius pirmiausia padaro būsimo kūrinio modelį, parengia liejimo formą, todėl galutinis kūrinio įgyvendinimas – mechaniškas procesas, galintis vykti ir nedalyvaujant autoriui, rezultatas priklauso nuo techniškai atlikto paruošiamojo darbo. Tuo tarpu kiekviename kamerinio metalo dirbinio formavimo etape dalyvauja autorius, kontroliuojantis jo formą nuo pirmo žingsnio iki baigiamųjų procedūrų.