Iki nepriklausomybės atkūrimo keramika išsiskyrė radikaliausiais ieškojimais lietuvių taikomojoje dailėje. Tačiau po 1990 m., pasikeitus meninio gyvenimo situacijai, ekspresyvi skulptūrinė keramika – tai, kas dar ne taip seniai stebino ir kėlė aršias diskusijas – tapo modernia klasika. Dabar žiūrovų vaizduotę labiau dirgino naujasis šiuolaikinis menas, į Lietuvą atgabentos provokatyvios kitų šalių dailės parodos, vakariečių eksperimentai, lietuvių pamatyti užsienio parodose. Todėl dailės mėgėjai iš keramikos laukė kažko daugiau – intriguojančio, neįprasto.

 

Tuo „daugiau“ tapo trumpai gyvavusi trijų jaunų menininkų grupė „Š. V.“, subūrusi Svajonės Stanikienės (g. 1961) ir Pauliaus Staniko (g. 1962) porą kartu su Ona Grigaite (g. 1963). Ši trijulė, pradėjusi eksponuoti kūrinius kartu 1988 m., grupe pasivadino 1991-aisiais, o savais keliais pasuko po 1993-iųjų. Greičiausiai dėl to, kad Stanikai pasuko į šiuolaikinio meno sritį, o Grigaitė „liko“ keramikoje.

 

Nors visų autorių siekis buvo konceptualioji kūryba, skyrėsi jų raiškos samprata: Stanikų duetas, pradėjęs nuo keraminių puodų interpretacijų, ilgainiui formavo realistines ir neoklasicistines terakotines skulptūras, traukiančias formos ir idėjos radikalumu, eklektiškumu, instaliaciniu eksponavimu. Populiariosios kultūros įkvėpti Grigaitės natiurmortai skyrėsi nuo poparto muliažų stilizacija, ryškiomis, žvilgančiomis ir tikrovės neatitinkančiomis spalvomis. Grigaitė žavėjo žaismingumu, atviru jausmu, lengva ironija (Natiurmortas su buteliu, 1991), apčiuopiama lipdyba, tirštu varvančių glazūrų sluoksniu, taip besiskiriančiu nuo ligtolinio lietuvių klasikų požiūrio į keraminio dirbinio dangą kaip turinčią „suaugti“ su indo forma.

 

Taigi autoriai provokavo žiūrovus skirtingais būdais – Stanikai siekė sukelti pagarbią baimę, kylančią monumetalaus, didelių mastelių istorinio objekto akivaizdoje, ir pasidygėjimą jo natūralizmu, loginės atitikties nebuvimu, išvydus jį neįprastoje vietoje. Grupės veikla padrąsino kolegas įrodydama, kad molio meno sritis gali išsilaisvinti iš cechinės priklausomybės, be kompromisų įsiveržti į šiuolaikinio meno lauką. 10 dešimtmečio viduryje sukurtose instaliacijose Stanikai derino keraminius dirbinius, rastus daiktus, fotografijas, piešinius, savo nuotraukas. Jie prabilo apie iki tol lietuvių dailėje retai liestą mirties temą, menininkų dueto darbuose atsirado erotizmo, bjaurumo estetikos (Jūsų tėvas, Jūsų sūnūs ir Jūsų dukra, 1998).

 

Stanikų duetas užėmė tarpinę vietą tarp keramikos ir šiuolaikinio meno, jų kūryba nepadarė tiesioginės įtakos konkrečiam keramikui, greičiau padrąsino peržengti cechines ribas. XX–XXI a. sandūroje pasirodęs postmodernistinės mąstysenos Audrius Janušonis (g. 1968) privertė prisiminti ankstyvuosius „Š. V.“ trejeto eksperimentus. Janušonio kuriami Torsų (nuo 1998), Faunų (nuo 1999), Personalijų (nuo 2000) ir kiti ciklai, portretai ir mišrios būtybės traukia groteskiška išvaizda, viduramžių skulptūros ir XX a. pradžios dekadanso reminiscencijomis, utriruota kūno plastika, mįslingais tikroviškų-fantastinių detalių deriniai (žmonių kūnai su išgalvotų būtybių veidais, vyrų ir moterų figūros sukeistais lytiškumo požymiais). 2013 m. Kauno bienalėje Unitekstas Janušonis už skulptūrinės keramikos kolekciją pelnė pagrindinį prizą, suteikusį jam teisę pristatyti asmeninę ekpoziciją jubiliejinėje X Kauno bienalėje. Pastarojoje menininkas pasirodė su įspūdingu daugiaplaniu ciklu Kauno poetams (2015), sudarytu iš autorinės keramikos, asmeninių daiktų, muliažų, interjero įrangos elementų. Pats Janušonis ciklą apibūdino kaip „keramines „statulas“ ir objektus, šiek tiek metalinių ir medinių konstrukcijų, baldų, truputis garso ir piešinių“. Kauno bienalė SUJUNGTI / Kaunas Biennial NETWORKED: Katalogas, Kaunas: VšĮ „Kauno bienalė“, 2015, p. 109.

 

Menininko pasaulėvaizdis įdomus ne tik tėvynainiams. Keramikos tradicijomis garsėjančioje Ženevoje (kurioje įsikūrusi Tarptautinė keramikos akademija), „Ariana“ muziejuje, 2011 m. surengta asmeninė Janušonio paroda, o menininko kūrybinis seminaras – figūrų lipdybos demonstravimas – įtrauktas į Carouge miestelyje netoli Ženevos (Šveicarija) rengiamą festivalį „Keramikos kelias“.

 

Demonstraciją A. Janušonis pradėjo trumpu pasakojimu apie naujausius savo darbus (itin įdomus paskutinis menininko kūrinių ciklas, skirtas emigracijos problemoms), aiškino susirinkusiesiems, kad labai svarbi jo keraminių skulptūrų dalis – veidai, parodė Milo Veneros veido „matricą“, kurią dažniausiai naudoja, ir pradėjo lipdyti... „Ar Jūsų skulptūros tuščiavidurės?“, „Kaip jas išskaptuojate, ar esate lipdęs aktus?“, „Dirbate taip greitai, ar aplink darbo karkasą nesusidarys oro burbuliukai?“, „Kiek šiame molyje šamoto?“, „Ar naudojate eskizus?“ – skulptoriui dirbant iš visų pusių skriejo klausimai. A. Janušonis atsakinėjo išsamiai, bet lakoniškai. […] Po valandos priešais žiūrovų akis puikavosi A. Janušonio stilistikos faunas, rankoje laikąs kiškį. „Paprastai darbą palieku kitai dienai“, – pasakė kūrėjas ir išėjo parūkyti. Tik vėliau supratau, kad stebėtojai daugiau nelabai ko ir tikėjosi. Tačiau po pertraukos menininkas grįžo ir paprašė vielos. Taręs: „Aišku, molis dar labai minkštas“, perrėžė fauną pusiau. Dalyviai nuščiuvo ir sulaikę kvapą stebėjo, kaip jo torsas karkasu kyla aukštyn. Akimirka truko amžinybę, bet fauno torsas sėkmingai atsiskyrė nuo kojų ir buvo išskaptuotas, kaip ir apatinė jo dalis, po to vėl sudėtas „į daiktą“ ir atrodė kaip buvęs. Susikaupusi įtampa išsiliejo plojimais. Eglė Kačkutė, „Tegyvuoja žmogus... Audriaus Janušonio kūryba Šveicarijoje“, Dailėraštis, 2011 12 02.

 

Kadangi kūniškumas yra viso šiuolaikinio meno dėmesio centre, galima teigti, kad radikaliojo nepriklausomos Lietuvos keramikos sparno kūryba pataikė ant inovatyvumo bangos ir požiūrio šviežumu praturtino nacionalinę keramiką.

Jeigu inovatyvumą keramikoje siesime su tarpdiscipliniškumu, hierarchijos tarp aukštesnių ir žemesnių meno sričių trynimu, tokios veiklos apraiškų šiuolaikinėje lietuvių keramikoje atrasime apsčiai. Riba tarp keramikos ir skulptūros – labai nežymi. Keramikos technologija ir skulptoriaus formos matymas susipina Rimanto Sakalausko (g. 1952), Juozo Lebednyko (g. 1948) ir Kęstučio Musteikio (g. 1956) skulptūriniuose objektuose, kuriuos su keramika sieja tik degtas molis (terakota) ir glazūra. Prie abstrakčiosios skulptūros principų priartėjo Tomas Jurgis Daunora (g. 1965), keramikos darbų sukūrė kitų sričių menininkai – Giedrė Gučaitė (1948–2014), Arūnas Rutkus (g. 1961).

 

Reikėtų išskirti išaugusius keramikų siekius apvaldyti erdvę daugianarėmis kompozicijomis ir instaliacijomis. Erdvinis faktorius tapo svarbus 9 dešimtmečio novatorei Aldonai Šaltenienei (g. 1943), kuri nepriklausomybės metais savo pamėgtiems žvėriažmogiams suteikė papildomą aplinką iš molinių taurių, puodų, šukių, rastų daiktų ir kitokių elementų, įtrauktų laikantis keramikos technologijų, tačiau praplečiančių asociacijų lauką. Instaliaciniu principu inscenizuota Puota (1994–1998) technologiniu sąžiningumu ir giminingais motyvais primena ankstyvąjį kūrybos laikotarpį, tačiau pateikimo forma kalba apie naujojo meno taisykles.

 

Dar sovietmečiu į eksperimentus linkusi Aldona Keturakienė (g. 1945) tarptautiniame keramikos simpoziume Daiktas ir objektas keramikoje Panevėžyje (1997) sukūrė erdvinę kompoziciją Čia gyveno Subačius (1997), režisuodama iš pirmo žvilgsnio labai paprastą buitinę sceną – suolas, greta paliktas dubuo – pasakojančią apie eilinio žmogaus gyvenime paliktus pėdsakus. Egzistencijos prasmės problemas dailininkė sprendžia ir moduliniu principu – iš vienodo dydžio porceliano plokštelių – suformuotose minimalistinėse kompozicijose, linkstančiose į asmeniškumą, savistabą. Iš skirtingų molio, surinkto įvairiose Lietuvos vietovėse, ir kelių rūšių porceliano plokštelių (iš viso 336) dailininkė sunėrė erdvinę konstrukciją Tėvo marškiniai (1995), taupia forma įvaizdinančia šeimos likimą.

 

10 dešimtmetyje Jolanta Kvašytė (g. 1956) pradėjo kurti ekspresija pasižyminčias porcelianines daugiafigūres skulptūrines grupes, laisvai interpretuojančias religines, daugiausia Senojo Testamento temas – Kryžiaus kelias (1992), Betliejus (1996), Adomas ir Ieva (2004). Jos nė iš tolo neprimena pakylėtų, rimtimi dvelkiančių religinės dailės interpretacijų. Margomis, šaržuotomis, netgi vulgarios išvaizdos figūrėlėmis dailininkė įkūnijo sakralius šventraščio siužetus, skatino permąstyti nekvestionuojamas tiesas. Kvašytės kūryboje atgijo šurmuliuojanti didmiesčių minia, civilizacijos paliesto kultūrinio paveldo simboliai (Miestas, 1995; ciklas Kinija – Azijos tigras, 2011–2012).

 

Grupė menininkų – instaliacijos autorius, dizaineris Gintaras Stulpinas, keramikė Rūta Šipalytė ir kostiumo dizainerės Ieva Ševiakovaitė bei Jolanta Rimkutė – Berlyno gatvės festivaliui sukūrė keraminę kompoziciją LT identity (2004), skirtą Lietuvos įstojimui į Europos Sąjungą, kurioje tarsi patiekalus ant Lietuvos žemėlapio formos vaišių stalo žaismingai išdėliojo sakraliuosius tautinius simbolius.

 

Nerutės Čiukšienės (g. 1953) erdvinė kompozicija Šulinys (1998), sudaryta iš ažūrinių architektūrinių kolonų, daro poveikį monumentalios formos ir nėrinių ažūro neatitikimu. Rasa Justaitė-Gecevičienė (g. 1970) sukūrė garsus skleidžiantį instrumentą Keramofoną (2010). Ona Grigaitė – žaismingą politiniu trileriu įvardytą pasakojimą Mūsų miške nieko naujo (2015–2016). Instaliacinis eksponavimo principas šiems ir kitiems darbams suteikia papildomų asociacijų, žadina žiūrovų fantaziją, kviečia kitu kampu pažvelgti į patį objektą.