Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Pagaliau - tikros knygos: odos dirbiniai
Lijana Natalevičienė
 
1994 m. Estijos dailės universitete (dab. Talino dailės akademija) meninės odos specialybę baigė paskutiniai Lietuvos studentai, įstoję į šią aukštąją mokyklą 1989-aisiais. Dailiojo odos apdorojimo ugdymo židiniais Lietuvoje liko Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas ir Šiaulių universiteto Menų fakultetas, kuriame nuo 1998 m. veikia Odos dailės ir dizaino padalinys (jo steigėjas – odininkas Albinas Kavaliauskas). Dauguma odos specialybės dėstytojų – Estijos mokyklos absolventai, todėl skandinaviškasis požiūris į dailiosios odos dirbinį išliko ir nepriklausomybės laikotarpiu. Vis dėlto tenka pripažinti, kad šioms mokykloms dar nepavyko pasiekti estų odos specialistų rengimo lygio. Persitvarkius odos meno edukacinei sistemai, odininkų gretos, deja, nesiplečia, nemaža dalis jaunų menininkų renkasi komercinę paklausą turinčią funkcionalių dirbinių (rankinės, diržai, papuošalai) sritį. Tačiau tie, kurie lieka ištikimi unikaliajai kūrybai, atliepia šiuolaikinės meninės odos tendencijas.
 
Nepriklausomoje Lietuvoje monumentalūs darbai buvo išstumti iš viešųjų erdvių – visuomeniniuose interjeruose neliko vietos dekoratyviniams odos dirbiniams – plokštėms, pano, odos akcentams. Net kauniečiui Eugenijui Jovaišai (1940–2014) Palangos poilsio namų „Linas“ apipavidalinimas 1991 m. (36 dekoratyvinės sienelės!) buvo paskutinis darbas viešajame interjere. Tačiau dailininkas neliko be darbo ir atsiradus privačiai paklausai savo patirtį pritaikė pasiturinčių užsakovų namų puošybai. Tokių darbų XX a. 10 dešimtmečiu Jovaiša sukūrė Kaune, Palangoje ir Floridoje (JAV) gyvenantiems lietuviams. Naujieji užsakovai pageidavo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, istorinės ir religinės tematikos, figūrinių kompozicijų. Jovaiša išklausydavo jų pageidavimus ir, nenusižengdamas asmeninei stilistikai, taikydamas savo technologinį atradimą – odos deginimą, taip pat tonavimą, reljefą, sukūrė įsimenančių Mindaugo karūnavimo (privatus interjeras Kaune, 1994; privatus interjeras Floridoje, 1998), Paskutinės vakarienės (1995), Grįžimo iš medžioklės (Florida, 2000) ir kitų scenų. Šiuose kūriniuose įsigalėjo sudėtingesnės asimetriškos figūrinės kompozicijos, aiškus piešinys, kontrastingos spalvos.
 
Išskirtiniu nepriklausomos Lietuvos odos meno bruožu tapo knygrišystės plėtra. Juk 9 dešimtmečiu buvo įrišamos knygos tuščiais lapais – dienoraščiai, metraščiai, svečių ir garbės knygos. Tuo tarpu įrišti konkretaus autoriaus knygą – visai kita užduotis, reikia ne tik atspindėti literatūros esmę, bet ir daryti knygą funkcionalią – patogią vartyti, skaityti.
 
Grąžinti knygai deramą dėmesį paskatino 1991 m. Vilniuje grafikų surengta Pirmoji dailininko knygos paroda, atkreipusi odininkų dėmesį į knygrišybos sritį. Šis renginys jiems priminė Estijos dailės institute įgytą patirtį – ten knygrišyba buvo itin aukštai vertinama. Estų knygrišiai pelnė deramą pagarbą Europoje, jie sėkmingai eksponuoja įrištas knygas tarptautinėse parodose. Nuo 1995 m. estai Taline organizuoja tarptautinę meninės knygrišybos ir kaligrafijos parodą Scripta manent, kurioje dalyvauja ir lietuvių odininkai.
 
2003 m. Vilniuje įsteigta Knygrišių gildija, vienijanti beveik dvi dešimtis knygrišių, daugiausia dirbančių bibliotekose knygų restauruotojais. 1997 m. „Baltų lankų“ leidykla Vilniuje surengė išleistų knygų parodą ir drauge pirmą konkursinę meninio įrišimo parodą. Odininkai nuo 1999 m. Vilniuje pradėjo organizuoti knygos meno simpoziumus ir parodas Knyga (kuratorė – Aušra Petroškienė), kuriose pristatomi ir tradiciniai įrišimai, ir knygos-objektai.
 
Atsivėrus tarptautinių parodų durims, lietuviams odininkams teko įsitikinti, kad knygos įrišimo menas pasaulyje gerokai pasistūmėjo konceptualumo linkme, kad odininkai demonstruoja ne tik meninius atradimus, bet ir techniką, įrišimo konstrukciją paversdami neatsiejamu estetiniu komponentu. Šiuolaikinė lietuvių knygrišyba įvairuoja nuo tradicinių, pagarbą amatui demonstruojančių įrišimų iki konceptualių kūrinių, kurie funkcionuoja kaip odos plastika.
 
Knygrišystės aktualumą odininkė ir parodų kuratorė Petroškienė pagrindė taip:
 
Kad knygos įrišimo menas unikalus ir saugotinas, sutinku be išlygų. Dabar retai kas mėgina įsirišti knygą, o knygos lankais dalijamos tik knygos įrišimo konkursų dalyviams.
 
Tačiau aktualumo ši kūryba nėra praradusi. Vyksta gražiausios knygos konkursai, dailininkai ieško ne tik įdomių vizualinių knygos apipavidalinimo sprendimų, bet ir įdomesnių konstrukcinių galimybių. Vyksta diskusijos su leidyklomis ir spaustuvėmis, kurios turi ambicijų leisti savitesnes knygas, kaip būtų galima rankinio įrišimo patirtį pritaikyti pramoninei spaudai ir įrišimui. Dažnai naudojamas pusiau odinis ar milimetrinis įrišimas knygų viršelių dekoravimui, paliekamos atidengtos knygų nugarėlės, kuriose puikuojasi mašinos siuvimo ryšiai. Aišku, rankomis siūtos knygos ryšiai daug gražesni, bet tūkstantiniams tiražams dėl objektyvių priežasčių jie nėra naudojami. Taigi knygrišystė – kompleksinis požiūris į knygą, kur viskas glaudžiai susiję – knygos turinys, popierius, įrišimo technika ir dizainas. „Meninė knygrišystė: tradicijos ir naujovės“. Su Aušra Petroškiene kalbasi Kristina Stančienė, Literatūra ir menas, 2011 02 04.
 
Lietuvių odininkai sukūrė įvairios stilistikos knygų įrišimų. Rimantas Dūda įrišimams (Jeano-François Lyotardʼo (Žano Fransua Liotaro) Postmodernus būvis, 1997; Michelio Foucault (Mišelio Fuko) Seksualumo istorija, 1999; Edmundo Rimšos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, 2000) taiko storą odą, renkasi aiškią viršelio struktūrą, paryškintą Renesanso knygos meną primenančiais tipografiniais elementais (šriftu, manuskriptų įspaudais). Dūda prisimena:
 
Knygrišiu dirbu nuo 1977 m. Šitame amate atsidūriau atsitiktinai. Mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, kur dėstė grafiką Petras Ilgūnas. Baigiant mokyklą jis man pasakė, kad Gražina Drėmaitė ieško rimto vyruko, kuris važiuotų į Taliną ir išmoktų restauruoti knygas. Nuėjau ir pas ją, ir pas Gudyną, kuris pažadėjo, kad bus stipendija, ir įstosiu beveik be konkurso. Buvo ne visai taip, bet ir taip įstojau. Bandžiau mokytis pas restauratorius Tartu universiteto bibliotekoje. Antrame kurse nusiuntė praktikai, bet estai nekalbėjo rusiškai. Porą dienų pasitryniau ir viskas, nebuvo kontakto. Na, jei labai būčiau norėjęs, būtų pavykę, bet pamačiau, kad restauravimas – ne mano reikalas. Nuėjau mokytis į odos katedrą. Studijuoti patiko, atsidūriau ten, kur reikia, be to, knygrišystei nesvetima grafika. Ten buvo labai geri meistrai, vienas dar nuo Eduardo Taskos Eduard Taska Eduard Taska (1890–1942) – garsus estų odininkas, knygų įrišėjas, kurio vaidmuo Estijos dailės istorijoje prilygsta Tado Lomsargio (1905–1942) vaidmeniui mūsų dailėje. laikų. Mano dėstytojai buvo Silvi Kalda, Ella Summatavet, Raoul Koik – labai geras šrifto mokytojas, ir šiaip visi puikūs, kurie tuo metu ten dėstė. Grįžęs iš ten dirbau Dailės fonde, po to odos ceche Dailės kombinate, dabar turiu savo individualią įmonę. Dalyvauju tarptautinėse knygrišystės parodose Lietuvoje, Estijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt.
 
Labiausiai patinka dirbti su oda – šilta medžiaga. Knygos yra šiltas, turiningas daiktas. Man kažkaip einasi savaime. Nežinau, kurių daugiau, spausdintų ar su tuščiais lapais esu įrišęs, gal tuščiais, bet žiūrint pagal tiražą. Aišku, įdomiau, kai knyga atspausdinta, gali kaip nors prisirišti, o tuščią paimi, susiūni, įspaudi kokį „blyną“ ir viskas. Knygrišiai apie knygas ir knygrišystę, sudarytoja Rūta Taukinaitytė-Narbutienė, Vilnius: Mintis, 2013, p. 27–28.
 
Kitokios stilistikos Dalios Marijos Šaulauskaitės, Aušros Petroškienės, Lolitos Tarbūnaitės-Grabauskienės įrišimai.
 
Lietuvos odos mene vyrauja panašios tendencijos kaip ir visoje šiuolaikinėje vizualiojoje kultūroje. Nors lietuvių odininkai mažiau eksperimentuoja nei kitų šalių kolegos, polėkio jiems netrūksta – lietuviai kuria odos plastiką, erdvinius objektus, svarsto būties problemas, kartais šmaikštauja, ironizuoja, kartais suabejoja nepajudinamomis tiesomis.Tokių darbų sukūrė Rimantas Dūda, Zita Kreivytė, Jūratė Armonavičiūtė ir kt.
 
Odos dailininkai kuria dekoratyvines sienines kompozicijas (Rūta Zaturskienė, Zita Kreivytė, Elga Boči, Aušra Petroškienė), kuriose galima atpažinti kiekvieno individualų stilių. Minimalistine raiška išsiskirianti Šaulauskaitė eliminuoja bet kokį naratyvą, kartu su vienspalvėmis odos atraižomis komponuoja lietuviškų smulkių centų monetas, suteikiančias sidabrinio žvilgesio, priartina šiuos kūrinius prie minimalistų pamėgtų pirminių struktūrų meno. Vis dėlto jas apibūdindama, skirtingai nuo minimalistų, menininkė akcentuoja prasminį krūvį, vadina „savojo laiko dėlionėmis, skaičiuoklėmis“, „savos būties ir pirmapradės priežasties paieškomis“.
 
Visai kitokį požiūrį demonstruoja Ramutė Toliušytė (g. 1968) kompozicijoje Sirenų rytas (1998) ir Lolita Tarbūnaitė-Grabauskienė (g. 1960) dekoratyviniame pano Pėda (1996), kurį fomavo tarsi gyvūnams ant grindų patiesiamą kilimėlį, taip pasijuokdama iš dažnai perdėtai rimtų menininkų užmačių. Humoru pasižymi ir Tarbūnaitės-Grabauskienės odos plastika (Evoliucija I, 1996; kiti dirbiniai, pavyzdžiui, Dekoratyvinės dėžės, 1997). Ekspresyvumu ir ironija trykšta Gražinos Aleknavičiūtės-Kuprevičienės (dėžutė Gyvis, 1996), Danutės Mertingaitės-Gajauskienės (dėžutė Aš noriu į Europą, 2002), Virginijos Giniotytės (daržovių objektai su stalčiukais, 2004), Reginos Andriulaitytės (dekoratyviniai indai-objektai su spygliukais, 1998) kūryba.
 
Galima daryti išvadą, kad odos mene pastaruoju dešimtmečiu buvo ne tik praradimų, bet ir atradimų. Dalyvavimas tarptautinėse parodose, simpoziumuose ir kūrybinėse dirbtuvėse plečia akiratį, leidžia įsisavinti naujas technologijas (kad ir iš Vokietijos perimtą, iki tol Baltijos šalyse nenaudotą karštą odos formavimą), suteikia naujų impulsų kūrybai.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Knygrišiai apie knygas ir knygrišystę
Sudarytoja Rūta Taukinaitytė-Narbutienė, Vilnius: Mintis, 2013
„Meninė knygrišystė: tradicijos ir naujovės“. Su Aušra Petroškiene kalbasi Kristina Stančienė
Literatūra ir menas, 2011 02 04
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.