Šiuolaikiniame stiklo mene veši skirtingos tendencijos. Apie stiklo meno įvairovę, kai anksčiau aktyviai dirbo tik vienas kitas stiklininkas, lietuviai galėjo tik pasvajoti. Populiarios grakščių formų abstrakčios kompozicijos, besiremiančios vėlyvojo modernizmo estetika. Tokių kūrinių populiarumą lemia ne tik konkreti paskirtis – parodinė arba puošybinė, – bet ir neišsisėmusios modernistinės stiklo plastikos galimybės. 9 dešimtmečiu Lietuvoje tik skleidėsi pirmieji abstrakčiosios stiklo plastikos daigai. Todėl dabar stiklo dailininkus, kaip ir kitų sričių menininkus, traukia skirtingi tikslai – vieni nori išaukštinti stiklą, išryškinti tik jam būdingas ypatybes, kiti domisi konceptualiomis idėjomis, dažnai neigiančiomis kūrinio vientisumą, kartais suabejoja medžiaginėmis stiklo ypatybėmis.

 

Vieni iš aktyviausiai besireiškiančių stiklo menininkų – Remigijus Kriukas (g. 1961) ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė (g. 1975) – dvi kūrybinės individualybės, susitikusios tuo metu, kai Remigijus jau buvo žinomas menininkas, o Indrė Stulgaitė tik žengė savarankišku kūrybos keliu. Juos suvedė stiklas, jie abu ištikimi savo kūrybiniams ieškojimams, neseka vienas kitu, neperima kito idėjų. Veržlaus charakterio Remigijus mėgsta asimetriją, formos ekspresiją, didesnius gabaritus, jis – abstrakcijų meistras, gebantis įskelti kibirkštį iš poliruoto bespalvio optinio stiklo Optinis stiklasOptinis stiklas – jo sudėtyje yra daugiau švino oksido, jis labiau už paprastą stiklą laužo ir skaido šviesą. struktūrų, derinamų su jo pamėgtų spalvų (mėlynos, žalios, raudonos) detalėmis. Susikaupusi Indrė vertina simetriją, kameriškumą. Jos kūryba – moteriška, jausminga, besigilinanti į vidinę žmogaus esybę. Lygiai tiek pat ją jaudina menininko vieta šiuolaikinėje liberalėjančioje visuomenėje, lietuviško stiklo ateitis.

 

Indrė ir Remigijus Kriukai – ne vienintelė stiklo dailininkų sutuoktinių pora Lietuvoje (pavyzdžiui, Viktorija ir Ričardas Anskaičiai). Skirtingai nuo kitų, jie turi geras sąlygas darbui individualioje stiklo studijoje, atitinkančioje vakarietiškus analogus. Abu stiklo alchemikai dirba petis petin, t. y. kartu ir atskirai – kiekvienas puoselėdamas savo idėjas ir stilių, kurdami mažus stebuklus iš medžiagos, kuri tokia trapi ir sunkiai apčiuopiama, pakaitinta keičia savo pavidalą, o sustingusi skamba.

 

Stulgaitė-Kriukienė pasakoja apie savo ir sutuoktinio Kriuko kūrybą:

 

Stiklas – tikrai labai specifinė sritis, turinti daugybę technologinių kelių jį valdyti. Arba jis tave patraukia, arba – ne. Čia neišeina „po truputį“, ypač kalbant apie karštą stiklą – ši technologija mūsų mėgstamiausia: pučiam, liejam, įvairiai formuojam karšto stiklo masę, savo konsistencija primenančią šviežią medų. Turėtume pabrėžti, kad tai kone vienintelė meno ar amato sritis, kur technologijų išmanymas užima išskirtinę vietą. Tam turi skirti nemažai laiko, tai nėra vienos dienos ar net metų mokslai... Nors patirties esame sukaupę tikrai nemažai, pavyzdžiui, Remigijus su stiklu „žaidžia“ jau tris dešimtmečius. Tačiau vis vien nuolat sulaukiam kokių nors stiklo „išdaigų“, naujų atradimų, netikėtumų... […]

 

Kūrinio idėja, vizija pirmiausia „užsimezga“ galvoje. Remigijui nuolat galvoje „mezgasi“ šimtai vizijų, jis galėtų bent kelias jums iškart išgeneruoti, net jei užkluptumėt jį nepasiruošusį. Jis labai ekspresyvus, gali „taškytis“ stiklu ir darbo metu sukurti dar kelias skulptūras, nors pirminė buvo tik viena. Aš, atvirkščiai, savąsias nešiojuosi ilgai. Ir kai jau viskas apgalvota iki galo – kūriniui lemta gimti stiklo studijoje. […] Į savo kūrinius įdedame dalelę savęs, savo širdies. Atrodo, kad kūrinys išnešiojamas lyg kūdikis. Būna net sunku išsiskirti. Bet jei matai, kad norintis jį įsigyti žmogus iš tiesų jį „įsimylėjęs“, tada – lengva). „Indrė ir Remigijus Kriukai: stiklo pakerėti“. Irma Stasiulienė kalbina Indrę ir Remigijų Kriukus, www.15min.lt, 2015 11 06. 

 

Nauja stiklo estetika atsiskleidžia Vyganto Paulausko, Arūno Aleksandro Daugėlos, Valmanto Gutausko kūryboje. Šie menininkai meistriškai valdo technikas, paklūstančias jų sumanymams, išnaudoja liejimo metu formose atsispaudusius nelygumus, skirtingų technologijų galimybes ir medžiagų derinius. Gutauskas vertina stiklo optines ypatybes, į bespalvius stiklo darinius įlydo siurrealistinę nuotaiką keliančius elementus, kurių pavidalai deformuojasi, žiūrovui keičiant žiūrėjimo kampą. Daugėla – žmogaus veido ir kaukių meistras, iš veidų formuojantis kūrinį, dažnai greta stiklo taiko ir kitas medžiagas (efektingi stiklo ir smėliu padengtų plokštumų deriniai), kreipia žvilgsnį į istorinį meno paveldą, atgaivindamas chimeras ir didingai atrodančias, paslaptingas renesansiškas žmogystas. Paulausko kompozicijose atgyja žmogaus figūra – torsai, galvos, antropomorfiniai indai – įvairios figūros variacijos, keliančios kaskart kitokią nuotaiką ir asociacijas. Nors stiklininkai tam tikra prasme yra bendruomeniškesnė menininkų grupė (juos suburia stiklo dirbtuvės, kur jie atlieka savo kūrinius), tačiau kaip individualybės jie reiškiasi atskirai.

 

Konceptualias stiklo galimybes atskleidžia jaunesnieji: Julija Pociūtė, Vaida Andrašiūnaitė, Audronė Andrulevičienė ir kiti.

 

Dėl sovietmečiu įvykdytos stiklo edukacinės reformos lietuvių meninis stiklas nepatyrė tokių nuostolių, kaip kitos taikomosios dailės šakos (oda, juvelyrika). Stiklininkų bendruomenė nesumenko, meniniame stikle susilieja ir kitų sričių menininkų (dizainerių, vitražininkų) pastangos, stiklo dirbinius kuria ir vitražo studijas baigę specialistai. Nepriklausomybės laikotarpiu stiklo dailininkai siekia keisti požiūrį į stiklą, pakelti jo prestižą naujomis gyvenimo sąlygomis, ieškoti savo identiteto, prakalbinti kitomis priemonėmis, kompensuoti sovietmečiu patirtus netolygumus, pasivyti tendencijas.