XX–XXI a. sandūroje buvo galima justi, kad ledai pajudėjo. Istorinės permainos dovanojo begalę naujų – jau laisvo kūrėjo – galimybių reikštis, nevaržomai eksponuotis, integruotis į tarptautinę meninę erdvę. Nesitenkindami vienintelės menininkų organizacijos – Lietuvos dailininkų sąjungos – prieglobsčiu, juvelyrai 1998 m. įsteigė Auksakalių gildiją, tekstilininkai 2000 m. – Tekstilininkų ir dailininkų gildiją, o 2003 m. odininkai – Knygrišių gildiją. Pradėjo burtis menininkų grupės – keramikų „Š. V.“ (veikė 1988–1994), tekstilininkų – „Trys Eglės“ (1996), „Baltos kandys“ (1998), „Try3“ (2006). 1995–1996 m. veikė neformali juvelyrų grupė, rengusi negražiosios juvelyrikos parodas.

 

XXI a. išvakarėse Vilniuje buvo surengta taikomosios dailės parodų, atitinkančių tarptautinius kuratorinių ekspozicijų principus. Tai kilnojamoji Baltijos ir Skandinavijos šalių taikomosios dailės bei dizaino paroda „Nuo svajonių iki realybės“, 1993–1994 m. apkeliavusi Taliną, Vilnių, Rygą, Geteborgą, Helsinkį (lietuviškos dalies kuratorė – Lolita Jablonskienė), taip pat iš vietinių dailės pristatymų išsiskyrusi ekspozicija Išlaisvinti daiktai (1998, kuratorė – Rūta Pileckaitė), įtikinamai pakartojusi tiesą, kad dailėje negali būti hierarchijos, kad taikomoji dailė – viso šiuolaikinio meno procesų dalis, tik atlikta jai būdingomis priemonėmis.

 

Lietuvai atsivėrė tarptautinių parodų durys, jose savo kūrybą pristatė būrys taikomosios dailės kūrėjų. 1996 m. Vilniuje į bendrą Šiaurės šalių tekstilės trienalės ekspoziciją Intentions buvo pasikviesta po vieną Baltijos šalių tekstilininką (Lietuvai atstovavo siuvinėjanti tapytoja Audronė Petrašiūnaitė). Laimėję atrankos konkursą kaip laisvos šalies piliečiai lietuviai galėjo dalyvauti prestižinėse Lodzės (Lenkija), Pitsburgo (JAV), Pekino (Kinija) tekstilės bei Cheongju (Pietų Korėja) dailiųjų amatų trienalėse. Ne vienas menininkas (tekstilininkai Feliksas Jakubauskas, Lina Jonikė, Eglė Ganda Bogdanienė, Loreta Švaikauskienė, juvelyrė Indrė Diržienė, odininkai Rimantas Dūda ir Žimantė Žindulienė ir kt.) šiuose ir kituose pristatymuose pelnė apdovanojimų.

 

Lietuviai patys pradėjo organizuoti tarptautinius renginius: lino simpoziumus Vilniuje (nuo 1992), tekstilės bienales Kaune (nuo 1997), veltinio simpoziumus Anykščiuose ir Vilniuje (nuo 1998), tarptautinius rištinių kilimų simpoziumus Lentvaryje (nuo 2001). 9 dešimtmetyje Panevėžyje pradėti rengti keramikų simpoziumai nuo 1989 m. tapo tarptautiniais renginiais. Bene svarbiausia paroda, įtvirtinusi Lietuvos kaip ambicingos tekstilės valstybės statusą, – Kauno bienalė – nuėjo kelią nuo vietinės reikšmės tekstilės parodos su vienu kitu kaimyninės šalies svečiu iki reikšmingo šiuolaikinio meno renginio, kurį organizuoti imasi tarptautinio garso kuratoriai. 2012 m. Kauno bienalė pripažinta vienu iš 20-ies geriausių Europos Sąjungos finansuojamų projektų. Bienalių posūkį nuo tekstilės meno į tarpdalykinę sritį šių parodų kuratorė Virginija Vitkienė aiškina procesais tekstilės mene, t. y. unikaliosios kūrybos tapsmu daugelį sričių aprėpiančia tekstilės kultūra:

 

[...] tekstilės kultūros – terminas, atsiradęs ir įtvirtintas pastarąjį dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje, jau nebėra angažuotas tekstilės meniškumui ar meniniam unikalumui įtvirtinti (postmodernistinio ir feministinio meno istorija tai padarė pati). Šis žodžių junginys turi daug platesnį reikšmių spektrą, sietiną su materialiąja žmogaus kultūra, archajiniais ir paprotiniais reiškiniais, jų atspindžiais nūdienos visuomenėje (kas itin aktualu konceptualiems meniniams sprendimams); antropologiniais tyrimais, kuriuose tekstilės paveldas yra laikomas vienu pagrindinių regiono, tautos, bendruomenės, šeimos ir asmens unikalumo aspektų; mokslo ir meno sąsajomis, naujosiomis technologijomis ir tyrimais, nukreiptais į tekstilės ir skaitmeninių technologijų išradimus ir jų poveikį žmogaus gyvenimo būdui netolimoje (ir tolimoje) ateityje. Literatūra, teatras, tyli vakarienė, audringos skyrybos, meilės aliuzija ar laidotuvės – viskas gali būti suvokiama ir reflektuojama per tekstilės kultūros prizmę. Žinoma, ne nuolatos, nes yra daugybė kitų žiūros galimybių. Bet yra tinkama vieta ir laikas tekstiliniam požiūriui. Ta vieta – Kauno bienalė, o laikas – kai jūs esate jos pulso dalimi. Dabar. Virginija Vitkienė, „Kauno bienalė: atgal, pirmyn, čia ir dabar“, www.bernardinai.lt, 2011 11 15.

 

Radikalesni pokyčiai vyko Lietuvos tekstilėje, juvelyrikoje, stiklo mene, mažiau pakito odos menas, keramika, 9 dešimtmetyje stebinusi konceptualumu. Pasikeitė ir taikomosios dailės dirbinių meninė raiška, kūriniai tapo įvairesni, grįsti ne tik vėlyvojo modernizmo, bet ir postmodernizmo stilistika. Juose suvešėjo žaismė, ironija, improvizacija, žongliravimas vertybėmis ir autoritetais. Naujajai Lietuvos taikomajai dailei tapo svarbus ne tiek stiliaus vientisumas, kiek idėjos, sumanymo ir technikos originalumas.