Ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu pirmieji subruzdo tekstilininkai. Tais neramiais laikais, kai laisvės euforiją keitė niūri kasdienybė, grupė Lietuvos dailininkų sąjungos tekstilininkių nutarė surengti tarptautinį lino miniatiūrų simpoziumą Vilniuje, skelbiantį apie nepriklausomos valstybės atsiradimą Europos žemėlapyje. Trijų pirmųjų tarptautinių Vilniaus simpoziumų (1992, 1994, 1996) organizatorės Jūratė Urbienė ir Liucija Jūratė Kryževičienė pačios stebisi anuometinėmis savo ambicijomis:
Perėmę vadovimą Dailininkų sąjungos Tekstilininkų sekcijai, nusprendėme neatsilikti nuo vakariečių – kodėl jie kviečia mus į savo parodas, o mes – ne? Kodėl mes negalime organizuoti ko nors panašaus? Nutarėm surengti tarptautinį lino miniatiūrų simpoziumą. Ir dar tada, kai nieko užsienyje nepažinojom, neturėjom draugų, savos valiutos, kai gyvenom skurdžiai. Sudominti pasaulį mums sakraliu linu. Nebuvo interneto, kur būtume galėję rasti dominančių asmenų adresus. Primityviausiu būdu – užsienio dailės žurnaluose – ieškojom organizacijų ir dailininkų kontaktų: telefonų numerių ir adresų, skambinom, rašėm laiškus, kartais pataikydami ne ant tų asmenų, kurių ieškojom. Bandėm prisiskambinti prancūzų tekstilininkei, o pasirodo, susisiekėm su dailėtyrininke. Mūsų idėja ją labai sudomino ir, kaip vėliau sužinojom, po kelerių metų ji pati Prancūzijoje surengė lino miniatiūrų parodą.
Bet ir tokiais būdais surinkti menininkai atsiliepė, suvažiavo. Savomis lėšomis, kai kurie nieko konkretaus iki tol negirdėję apie Lietuvą! Ne tik iš Europos, bet ir tolimų kraštų – JAV, Kanados, Brazilijos, Meksikos, Naujosios Zelandijos. Dabar Lietuva kitų šalių tekstilininkams žinoma dėl Kauno bienalių, o tada – nieko nebuvo.
Patalpas suteikė Vilniaus dailės akademija, čia kūrėm ir klausėm Lietuvos etnologų paskaitų apie linininkystės papročius. Viešnios užsirašinėjo kiekvieną žodį. Važinėjom po Lietuvą. Plungės „Linų audiniuose“ užsienietės prisipirko rietimų labai pigios (jų akimis žiūrint) drobės. Kultūros rėmimo fondų nebuvo, tačiau tais laikais daug ką žmonės darė „iš idėjos“, be atlygio. Iš rėmėjų surinktus vagnorėlius mes, organizatorės, nešiojomės lagamine, sau neleisdamos net kavos puodelio už juos išgerti. Pirmo simpoziumo „Linas vakar, šiandien, rytoj“ parodos katalogą gaminom rankiniu būdu, kitų dviejų simpoziumų parodos turėjo „normalius“ katalogus. Simpoziumo parodos dalyves apdovanojom lininiais rankšluosčiais. Trečiojo simpoziumo „Taip pat, bet kitaip“ dalyvės dirbo iš lino ir popieriaus, todėl galim sakyti, kad padarėm pradžią eksperimentinei nepriklausomos Lietuvos tekstilei. Jūratė Urbienė, Liucija Jūratė Kryževičienė-Hutcheon, Prisiminimai, užrašė Lijana Natalevičienė, 2015 06 07.
Taip mezgėsi kontaktai, plėtėsi draugų būrys. Po trečiojo lino simpoziumo 1996 m. buvo padaryta pertrauka, atrodė, kad tekstilininkai turi svarbesnių – prisitaikymo prie naujos konjunktūros – problemų. Tarptautinės tekstilės miniatiūrų (jau ne tik lino) bienalės Vilniuje atgaivintos beveik po dešimtmečio (2005) simboliniu pavadinimu Atviras laiškas.
Keitėsi mados, pasibaigė gobelenų era, pasirodė, kad tekstilė per brangi kaip sovietmečiu puošti kiekvieną visuomeninį interjerą. Vis dėlto XX a. pabaigoje dar vieną tarptautinį išbandymą teko atlaikyti lietuvių gobelenui, dabar įvardytam tapiserija. Surinkta naujausios lietuviškos tapiserijos kolekcija 1998 m. eksponuota Pontivi mieste (Bretanės provincija, Prancūzija), o po to nukeliavo į Balzeko lietuvių kultūros muziejų Čikagoje (1998) ir Lietuvos ambasadą Vašingtone (1999).
Parodos sumanymas kilo iš asmeninių lietuvių ir prancūzų kontaktų, žymūs lietuvių tekstilininkai specialiai šiai parodai išaudė tradicinių tapiserijų, nes tik tokios technikos darbų pageidavo prancūzai. Galbūt dėl to, kad amžiaus pabaigoje pasaulyje kilo nauja tradicinės tekstilės banga? Lietuviška tekstile žavėjosi ir amerikiečiai – darbui imli technika tarp JAV tekstilininkų nepopuliari, klasikinės tapiserijos būdingos Europai. Po kelionės į Lietuvą sugrįžusi kolekcija net keletą kartų (1999, 2000) buvo parodyta lietuvių žiūrovams, demonstruojant, kokius pokyčius patyrė lietuviškas gobelenas. Nunyko didelio formato monumentalios kompozicijos. Kūriniai tapo kameriškesni, abstraktesnės raiškos, juose mažiau reiškiamų vidinių išgyvenimų (kas būdinga 9 dešimtmečiui).
Audimui liko ištikimi viduriniosios ir vyresnės kartos tekstilininkai: Salvinija Giedrimienė, Feliksas Jakubauskas, Ramutė Jasudytė, Danutė Kvietkevičiūtė, Zinaida Vogėlienė, ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpiu – Violeta Laužonytė ir Laima Oržekauskienė. Jasudytė per dešimtmetį (1995–2005) išaudė keturis didelio formato gobelenus Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tačiau keitėsi šių dailininkų pasaulio matymas ir siekiai. Dar ne taip seniai impulsyvia ekspresija žavėjusios Vogėlienės audinių nuotaika rimo. Naujų tapiserijų turinį ir plastiką įkvėpė Lietuvos peizažo motyvai, pamatyti skirtingu paros laiku, akcentuojant meditacinę būseną, diptike perteikiamą šviesųjį ir tamsųjį to paties motyvo variantą (diptikas Virš žemės, 1998). Vėliau Vogėlienė susidomėjo fotografija, tapiserijas pradėjo eksponuoti kartu su savo nuotraukomis.
Gyvenime viskas taip greitai bėga, keičiasi, praeina. Nesinori gręžiotis į praeitį ir kartotis kūryboje. Idėjų daug, tik nėra kada jų įkūnyti. Gal be reikalo audžiu? Jei tapytum ar kuo kitu užsiimtum, gal ir reikšmingesnių kūrinių sukurtum? Gamta – tobuliausias kūrėjas. Dailininkui svarbu pamatyti jos sukurtą grožį ir parodyti kitiems. Pokalbis su Zinaida Vogėliene, Lijanos Natalevičienės asmeninis archyvas, 2001 06 12.
Figūrinių motyvų atsisakęs Jakubauskas ėmė kliautis baltų fonų įtaiga, spalvos monochromija arba kontrastais, iš lietuvių liaudies tekstilės perimto ruoželinio audimo akcentais. Jam vis didesnę įtaką darė muzika, poezija, įkvėpdavusios improvizuotai kompozicijos sandarai. Jo triptikai Paliesk tą pilką debesį (1997) ir Linų laukas dangaus fone (2000), apkeliavę ne vieną tarptautinę parodą ir ten pelnę apdovanojimų, atspindėjo ir naują tautiškumo sampratą lietuvių tekstilėje.
Dar kameriškesni ir viduje sukaupti tapo Kvietkevičiūtės audiniai, prilygstantys juvelyriškai atliktoms miniatiūroms. 9 dešimtmetyje novatoriškais užmojais išsiskyrusi Giedrimienė susitelkė į religinę tematiką, kuri buvo naujas lietuvių tekstilės istorijos puslapis – juk sovietmečiu religinė dailė buvo reta, kuriama sau, neviešinama. Giedrimienės teigimu, sakralinei tematikai ji tiesiog subrendo. Krikščionybės tiesas dailininkė įkūnijo pasitelkdama metaforas, simbolinius motyvus, alegorijas, kartais dieviškumą įasmeninančių gamtos reiškinių – lietaus, saulės šviesos, suartos dirvos – įvaizdžius (Lietus nuplauna dulkes, 1993). Itin sudėtingus kompozicinius ir erdvės perteikimo uždavinius Giedrimienė kėlė ausdama kūrinį Gailestingumo Motina (1994–1995) ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčiai skirtą keturiolikos dalių ciklą Kryžiaus kelias (1996–2001), kurį vainikavo koplyčią papuošęs gobelenas Prisikėlimas (2000–2002). Savo posūkį religinės dailės link dailininkė taip pakomentavo:
Manau, kad ir dailininko darbas yra tarsi malda. Nors egzistuoja daug požiūrių į meną – kaip į žaidimą, kaip į savo vidinių aistrų atskleidimą ir t. t., bet man atrodo, kad menas yra dvasios išraiška ir jo paskirtis – padėti žmogui artėti prie aukštesnių dalykų. Formos, žinoma, gali būti įvairios – jokiu būdu neturi būti kažkas saldaus, nuglaistyto, bet menas žmogų turėtų veikti taip, kad jis norėtų keltis ir eiti.
Beausdama „Gailestingumo Motiną“ pajutau, kad būtinai turiu nuausti „Kryžiaus kelią“. Ir ta mintis nebedavė man ramybės. Kad tai padaryčiau, išėjau iš darbo (tada buvau Dailės akademijos dėstytoja). Pagalvojau, kad studentėms gal būsiu naudingesnė ausdama. Gobeleną „Kryžiaus kelias“ audžiau ketverius metus. Tiek laiko mąsčiau ir apie ėjimą tuo keliu, Jo ir kažkuria prasme mūsų. Audžiau diena iš dienos. Be jokių atostogų. Kasryt penktą keldavausi, kad šviesoje geriau matyčiau spalvas. Per tiek laiko pripratau, tai ir dabar stengiuosi taip gyventi. Einu: Menininkai apie Dievą, maldą, klaidą, stebuklą, kryžių, pašaukimą, šventes, Bibliją, šventumą, Vilnius: „Katalikų pasaulio“ leidykla, 2001, p. 60.
Tekstilė keitėsi kartu su gyvenimu. Istoriniai pokyčiai negalėjo nepaveikti jautrių ir pilietiškų menininkų.
Komentarai
Rašyti komentarą