Ryškesni pokyčiai nei interjero metalo darbuose vyko juvelyrikoje. Šioje srityje, kaip ir keramikoje, suklestėjo vadinamoji „konceptualioji“ tendencija, reiškėsi retrospektyvinės ir neoromantinės nuotaikos. Akstinas kurti individualizuotą, pasakojantį, laikotarpio estetinius kriterijus atitinkantį dirbinį kilo iš programiško jaunųjų juvelyrų nusistatymo kažką padaryti kitaip, nei buvo iki tol.
Iki 8 dešimtmečio pabaigos masinį skonį formavo „Dailės“ kombinatų serijinė produkcija – melchioro ir sidabro papuošalai, dažnai su gintaru. Jie nepasižymėjo nei ypatingu grožiu, nei autoriaus stiliaus išskirtinumu ir ilgam Lietuvos vartotojus atgrasė nuo gintaro, kuris asocijavosi su kiču ir beskonybe. Gintaro papuošalų srityje specializavosi Klaipėdos „Dailės“ kombinate dirbę dailininkai Albina Vertulienė (g. 1937), Petras Balčius (g. 1938), Nikolajus Žoludevas (1941–2005) ir gausus liaudies meistrų būrys: Regina Andriekutė (g. 1933), Dionizas Varkalis (g. 1934), Irena Pakutinskienė (g. 1937), Feliksas Pakutinskas (g. 1942), Alfredas Algirdas Jonušas (g. 1940) ir kiti. Gintaro papuošalų paklausa buvo milžiniška – išpirkdavo viską, ką meistrai pagamindavo
Parduotuvių vitrinose puikavosi masinės gamybos aukso papuošalai – vartotojų gerovės ir socialinio statuso liudytojai, prilygdavę svetainėse išstatytam krištolui. Elitinę unikaliąją juvelyriką parodoms ir užsakovams kūrė tik keletas menininkų, iš kurių minimalistinei tendencijai ryškiausiai atstovavo Feliksas Daukantas (1915–1985), Algimantas Mizgiris, o ekspresyviajai pakraipai – Kazimieras Simanonis (Regina Rinkevičienė ir dar vienas kitas). Simanonis sekė tradicinio papuošalo estetika, virtuoziškai pabrėžė plastines medžiagos ypatybes. Jo papuošalai aristokratiški, juose trapus metalinių dalių ažūras išryškina stambų akmenį – pagrindinį idėjinį kompozicijos akcentą. Dailininkas (kitaip nei Daukantas) niekada nepalikdavo pavienių akmenų, paprastai juos apsupdavo metaliniu ornamentiniu apsodu ir dekoratyvinio fono ažūru. Lygiai taip pat jis traktuodavo ir savo kuriamas taures, suvenyrus, prizus, spindinčią lygią plokštumą apipindamas smulkesnėmis faktūrinių elementų detalėmis.
Tuo tarpu Daukantas ilgainiui atsisakė bet kokių dekoratyvinių detalių, komponavo papuošalą tik iš gintaro gabalėlio ir metalo lankelio, grandinėlės ar kito funkcionalaus elemento. Šio laikotarpio naujovė ir ta, kad Daukantas gintarą gludindavo (anksčiau mėgo palikti natūralų paviršių), tarsi minimalizmo atstovas pjaustė jį į dizainiškas geometrines struktūras – apskritimus, stačiakampius. Panašios stilistikos gintaro papuošalų sukūrė Eduardas Daukantas (1948–2007).
Antrojoje 8 dešimtmečio pusėje Lietuvos meno scenoje pasirodė jaunoji juvelyrų karta – iš Talino grįžo Marytė Gurevičienė (g. 1951), Arvydas Gurevičius (g. 1951), Vytautas Matulionis (g. 1952), Birutė Stulgaitė (g. 1952); prie jų prisijungė Lietuvos dailės instituto auklėtinis Aleksandras Šepkus (1954) ir Žilvinas Bautrėnas (g. 1955), vėliau – Sigitas Kreivaitis (g. 1958), Ąžuolas Vaitukaitis (g. 1952), Sigitas Virpilaitis (g. 1961). Jaunieji laikėsi skirtingos meninės pozicijos nei vyresnieji kolegos – visų pirma suabejojo juvelyrinio dirbinio puošybine verte. Jiems neatrodė svarbu tik mėgautis dekoratyvinėmis akmenų ir tauriųjų metalų savybėmis bei demonstruoti amato meistriškumą; jie turėjo ambicijų įrodyti papuošalo kaip bet kurio meno kūrinio gebėjimą reflektuoti tikrovę.
Sidabro, o ne aukso pasirinkimas, buvo sąmoninga priešprieša masiniam skoniui.
Anksčiau – jei auksas, tai būtinai žiedai su rubinais ant kiekvienos mėsininkės rankų. Todėl dauguma puolė prie sidabro, kad išsiskirtų iš tos prekybininkų masės, – prisiminė M. Gurevičienė
Nors papuošalus juvelyrai kūrė išskirtinėms asmenybėms, jie buvo demokratiškesni – orientavosi ne į vakariniais apdarais apsitaisiusią, bet į intelektualią visuomenės dalį, galinčią įvertinti puošmenos originalumą ir galimybę tokiais akcentais išsiskirti iš aplinkos. Svarbus juvelyrikos suklestėjimo stimulas buvo tauriųjų metalų ir akmenų legalizavimas – 1983 m. SSRS dailės fondas leido juvelyrams legaliai įsigyti tauriųjų medžiagų kūrybos tikslams (iki tol jie auksą ir sidabrą naudojo nelegaliai).
Jaunųjų kuriami papuošalai buvo tarsi miniatiūros, atliekančios tradicines segės, kaklo vėrinio, auskarų, žiedų funkcijas. Su kitų dailės sričių atstovais (skulptoriais, tapytojais, grafikais, keramikais) jaunuosius juvelyrus siejo pasaulėžiūrinė pozicija – ironiškas ir kritiškas požiūris į tikrovę, savistaba, ženkliškumas, dėmesys egzotikai.
Kiekvienas iš jaunųjų juvelyrų buvo individualybė, tarp jų nebuvo nei lyderių, nei sekėjų. Vis dėlto 9 dešimtmečio juvelyrikos pokyčius, dekoratyvinę aprangos puošmeną pavertusius prasmingu dailės kūriniu, ryškiausiai liudija Aleksandro Šepkaus kūryba. Papuošaluose, ypač neįprastų formų, architektūrinius statinius primenančiose segėse, kurios visada turėjo pavadinimus, Šepkus pasakojo savo istorijas, vertė gilintis į jo vaizduojamus veikėjus, įminti pavadinimo ir įterptų įrašų, simbolių prasmes. Papuošalai dvelkė paslaptimi ir madinga egzotika. Medžiagas dailininkas parinkdavo atsižvelgdamas ne tiek į brangumą, kiek į dekoratyvines ypatybes – spalvą, tekstūrą, faktūrą. Toks yra kaklo papuošalas Fig. 3 (1978), segės Paukštis naktį (1980), Equester romanus (1981), Amžinas persikūnijimo karnavalas (1983), Sala (1985) ir kitos, sukurtos iš sidabro, varinių ir auksintų detalių, emalio, dramblio ir vėplio kaulo. Atrodė, kad Šepkus pasiekė viską, ko galėjo trokšti juvelyras Sovietų Sąjungoje. Jo papuošalai buvo paklausūs, gerai vertinami kritikų, netrūko užsakovų. Bet norėjosi išbandyti jėgas už geležinės uždangos.
Individualia stilistika pasižymintys Matulionio, Gurevičienės, Gurevičiaus, Zaturskio juvelyriniai dirbiniai atstovavo tai pačiai tendencijai konceptualizuoti papuošalą. Preciziški, iš fantastinių elementų sukonstruoti tarptautinio pripažinimo sulaukusio Gurevičiaus kaklo vėriniai, segės, auskarai pasižymėjo savitu pasaulio matymu, ironija, neįprastais medžiagų deriniais. Stulgaitė buvo tarsi juvelyrikos naratyvo nuošaly; jos metalo kompozicijos (Pusiausvyra, 1986; Žaidimai, 1989) ir papuošalai, įkvėpti minimalizmo ir kinetinio meno, buvo kuriami iš lenktų ir tiesių strypelių arba geometrinių plokštelių, daromi daugiausia iš sidabro, saikingai puošiamo mamuto kaulu, granatu, aleksandritu, sardoliku, fianitu (dviejų dalių segė, 1983; segė Atšvaitai, 1990), jie išsiskyrė meditacine nuotaika, traukė trapumu ir subtiliomis užuominomis.
9 dešimtmetis buvo palankus ir lietuviško emalio plėtotei, leidusiai išsiskleisti Rimanto Burneikos (1955–2002), Gurevičiaus, Gurevičienės ir kitų talentui. 1984 m. Palangos dailininkų kūrybos namuose dirbo juvelyrų grupė, kūrusi darbus iš emalio. Emalio plaketės buvo parankios pasakojimui, jos reikalavo tapybinės ir grafinės kompozicijos, teikė galimybę atsiskleisti individualiai stilistikai. 1988 m. Vilniuje atidaryta pirmoji Vilniaus juvelyrų darbų paroda (13 autorių eksponavo apie 200 darbų). Lietuviai pradėjo dalyvauti tarptautinėse emalio bienalėse Limože (Prancūzija).
Jaunoji karta lietuvių juvelyrikoje įtvirtino modernistinės Vakarų juvelyrikos principus. Pirmieji tarptautiniai įvertinimai (Gurevičiaus 1977 m. pelnytas sidabro, 1987 m. aukso medalis Jabloneco parodoje-konkurse Čekoslovakijoje) tik patvirtino, kad lietuvių juvelyrų kūryba gali būti įdomi pasauliui.
Komentarai
Rašyti komentarą