Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Nauja meniškumo samprata: odos gaminiai
Lijana Natalevičienė
Knygų tuščiais lapais laikotarpis
 
8–9 dešimtmečiais meninės odos tendencijas diktavo Estijos dailės instituto odos apdorojimo specialybės absolventai. Per tris dešimtmečius (1965–1995) odos specialybę Taline baigė 44 lietuviai, maždaug pusė iš jų aktyviai dalyvaudavo parodose, dirbo didžiųjų miestų „Dailės“ kombinatuose, atlikdavo visuomeninių įstaigų užsakymus. Estų odininkystės mokykla, puoselėjanti pagarbą medžiagai ir atlikimo kultūrą, diegianti tradicines odos apdorojimo technologijas, tiko nuosaikiems ir modernistinę raišką vertinantiems lietuvių menininkams. Mokykla uždėjo savotišką antspaudą odininkams, jie nesistengė išsiveržti iš vienijančios tendencijos – estetizuotų, sąlygiškų, griežtai dekoratyvios formos darbų. Tačiau tokie kūriniai pasižymėjo menine kokybe, gebėjimu įprastus kasdienius daiktus – knygas, dėžutes, įdėklus – pateikti kaip ne tik funkcionalius, bet ir meniškus.
 
Net vientisos stilistikos rėmuose kiekvienas odininkas puoselėjo individualią raišką. Iš reljefiškų kompozicijų, kurias dailininkai buvo pamėgę 8 dešimtmečiu, būdavo galima atpažinti Algimantą Šlapiką (g. 1943), ankstyvąją Zitą Kreivytę (g. 1942), Lionginą Vasiliauską (g. 1952), iš subtilių, santūrių, lygiais plotais padengtų pano ir knygų viršelių – Elgą Boči (1948–2002) ir Dalią Mariją Šaulauskaitę (g. 1955). Konstrukciniai elementai (surišimai, narstymai, pynimai), klostės ir raukiniai išduodavo Danutę Mertingaitę (g. 1951), grafinio piešinio dekoras – Rimantą Dūdą (g. 1953), Rūtą Gudaitytę-Zaturskienę (1945–2014) ir Lolitą Tarbūnaitę (g. 1960). Viena iš nedaugelio, nukrypusių nuo bendrų pabrėžto estetizmo tendencijų, buvo Gražina Aleknavičiūtė-Kuprevičienė (g. 1950), sukūrusi siurrealistine estetika dvelkiančios trimatės plastikos.
 
Tai buvo knygų tuščiais lapais etapas. Didžiausią kūrinių dalį sudarė gražiai įrištos knygos baltais lapais, vadinamos dienoraščiais, svečių knygomis, užrašų knygelėmis ar tiesiog knygomis. Dar buvo sveikinimų aplankai – jų reikėjo sovietmečiu populiariems proginiams apdovanojimams, taip pat valgiaraščiai meniškai įrengtoms kavinėms ir restoranams – visa, kas turėjo plokštumą, kurią buvo galima užpildyti neįmantriu, saikingu įspaustu ar iškiliu piešiniu, įstaigų logotipais, rečiau – dekoruoti skirtingų spalvų dažytos odos ar odoje inkrustuotos kitos medžiagos elementais, pabrėžiančiais plastines odos savybes. Buvo populiarios dėžutės, įdėklai, odiniai papuošalai. Tik XX a. pabaigoje pradėti rengti knygrišybos simpoziumai išpopuliarino tikrus knygų įrišimus. 8–9 dešimtmečiais jie buvo reti. „Dailės“ kombinatai apsiribojo paprastesniais odos dirbiniais, tačiau ir jų gaminiai buvo svarbūs, nes žadino visuomenės poreikį aukštesnio lygio odiniams daiktams.
 
9 dešimtmečiu vyko tam tikri poslinkiai lietuvių odos mene. Dailininkai dirbinį jau ne visada traktuodavo kaip plokštumą, kurią galima dekoruoti grafinėmis ir skulptūrinėmis priemonėmis; jie daugiau gilindavosi į specifines plastines odos ypatybes – paslankumą ir tvirtumą, elastingumą ir minkštumą. Tuo tikslu palikdavo neapipjautus dirbinio kraštus, neslėpdavo išvirkščių dalių, rėmėsi natūralia spalva, o jei derindavo su kitomis medžiagomis, rinkdavosi natūralias medžiagas (audinį, medį, kailį) ir natūralius apdorojimo būdus. Tokie dirbiniai pasižymėdavo saikingumu, monochromija, buvo savotiškai taurūs, juose buvo mažai spalvų. Kaip vieninteles dekoro priemones odininkai pateikdavo natūralią odos spalvą ir saikingai dažytus pustonius, klostes ir raukšleles, negausius dekoro akcentus, paryškintus auksintomis linijomis.
 
 
Oda interjere – lietuvių atradimas
 
Aptariamuoju laikotarpiu išaugo architektūrinės odos dirbinių – dekoratyvinių plokščių, pano, puošybinių akcentų – kiekis. Architektūriniai odos dirbiniai nusipelnė išskirtinio dėmesio, kadangi jie buvo lietuvių atradimas. Daug kūrybinės energijos interjero puošybai atidavė ne vienas odininkas. Tačiau šioje srityje buvo nepralenkiamas kaunietis Eugenijus Kazimieras Jovaiša (1940–2012), apipavidalinęs daugybę vaistinių, kavinių, mokyklų interjerų. Jį galima vadinti odos pano taikymo antrosios XX a. pusės Lietuvos interjere pradininku.
 
Jovaiša – garsiojo esto Adamsono-Erico (1902–1968), prisidėjusio prie Estijos taikomosios dailės modernėjimo, studentas. 1965 m. nusprendęs diplominiam darbui pasirinkti temą „Dekoratyviniai akcentai interjere“, Jovaiša nustebino pedagogus Estijos dailės institute. Tokio žanro kūrinių estų mokymo sistemoje nebuvo – ten vyravo funkcionali knygrišystė. Kai po ilgų diskusijų pedagogai nusileido studentui, jie buvo nustebinti jo taikyta novatoriška piešinio deginimo technika, kurią, kaip teigia Estijoje mokęsi lietuviai, perėmė estų odininkai. Ramutė Toliušytė, Eugenijaus Jovaišos kūryba: Magistro baigiamasis darbas [rankraštis], Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2001.  Funkcionalumą vertinę estų dėstytojai nenorėjo žengti nė žingsnelio į šoną nuo jiems įprastų konkrečios funkcijos dirbinių.
 
Bene įspūdingiausias aptariamojo laikotarpio Jovaišos darbas – Kauno „Architektų svetainės“ (1976) apipavidalinimas stambiais, architektoniškos kompozicijos sienų pano, kuriuose autorius tonuotą reljefą derino su deginimo būdu paryškintų architektūros statinių ir figūrų piešiniu. Odos dirbiniais dailininkas dekoravo Kauno „Muzikinį barą“ (1976), sukūrė daugybę pano: Kauno miesto žemėlapis Kauno miesto Vykdomajame komitete (dab. Kauno savivaldybė, 1978), Jurbarko kultūros namuose (1980), Anykščių A. Vienuolio vaistinėje (1982), pano Perkūnas, Gabija, Ugnis ir kiti Palangos kavinėje „Gabija“ (1983), pano Tokata Panevėžio muzikos mokyklą (1988) ir kituose interjeruose.
 
Dekoratyvinių pano interjeruose sukūrė kone kiekvienas aktyviau menine veikla besireiškę odininkai: Algimantas Šlapikas, Rūta Gudaitytė-Zaturskienė, Milda Eitmonaitė ir kiti.
 
 
Plačiau skaitykite: Estiška patirtis

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

RAMUTĖ TOLIUŠYTĖ
Eugenijaus Jovaišos kūryba
Magistro baigiamasis darbas [rankraštis], Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2001
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.