Fotografinio vaizdo galia įtaigiai ir neginčijamai teigti užfiksuotos tikrovės egzistavimą buvo naudojama nuo pat jos išradimo. Manymas, kad fotografija – tikrovės atspindys (vadinasi, fakto liudijimas, dokumentas), – neatsiejama šio meno prigimties dalis, kuria galima pasinaudoti siekiant įtvirtinti bet kokią ideologiją. Nors tarpukario Lietuvos fotografija ir jos meninė raiška buvo nepriklausoma, ja vis vien buvo aktyviai naudojamasi kuriant prezidento Antano Smetonos autoritarinio režimo tikrovę. (Pavyzdžiui, oficioziniame laikraštyje Mūsų Vilnius gausiai spausdinamos lenkų okupuoto Vilniaus vaizdų nuotraukos, siekiant kurstyti viltį susigrąžinti savo istorinę sostinę.) Tačiau visai kitokiu mastu fotografija ėmė tarnauti diegiant sovietinio režimo programą.
Jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais visi tarpukariu įkurti fotografų sambūriai buvo išsklaidyti. Tie, kurie suspėjo, pasitraukė į Vakarus (Vytautas Augustinas, Kazys Daugėla, Petras Babickas, Steponas Kolupaila). Tie, kurių kūrybai nerasta „pateisinimo“, priversti pasitraukti iš arenos. Daugelis nusišalino savo noru ir užsiėmė kuo kitu. Tragiška linkme pakrypo antisovietine veikla apkaltintų fotografų likimas. Pavyzdžiui, Jonas Žitkus (Žitkevičius) įkalintas, o vėliau ištremtas į Sibirą už tai, kad 1941 m. fotografavo raudonojo teroro aukas. Sugebėję išlikti buvo priversti ideologiškai persiorientuoti, įvaldydami socrealizmo stilistiką. Pirmųjų sovietinės Lietuvos fotografų Chanono Levino, Judelio Kacenbergo, Iljos Fišerio, Eugenijaus Šiško, Michailo Rebio, Michailo Ogajaus ir kt. pajėgos buvo pajungtos vieninteliam tikslui – konstruoti idealios, progresyvios sovietinės realybės iliuziją (altrealybę AltrealybėTerminą į Lietuvos fotografijos diskursą pirmoji įtraukė fotografijos istorikė ir tyrinėtoja Margarita Matulytė.).
Jau pirmuosiuose sovietizuotos spaudos numeriuose mirgėjo Lenino, Stalino, Viačeslavo Molotovo, Antano Sniečkaus ir kt. sovietų valdžios atstovų portretai su didingomis antraštėmis: „Laukiama tavo žodžio, Maskva!“, „LK partijos dienos uždaviniai“ ir pan. Ypač paplito sovietinių darbo pirmūnų fotografijos, nes siekiant propagandinio įtaigumo reikėjo herojų, su kuriais paprastas proletaras ar kolūkietis galėtų tapatintis. Galimybė tiražuoti, lengvai cenzūruoti, retušuoti ir daryti montažus fotografiją pavertė neprilygstamai efektyvia ideologijos tarnaite. Didžiuliais tiražais spaudoje platinta fotografija milijonų žmonių galvose montavo schemas apie sovietinio žmogaus laimę, siekius, broliškų sovietinių respublikų draugystę, žemės ūkio ir pramonės klestėjimą, Vakarų supuvimą ir SSRS pranašumus.
Sistemingai formuojama vaizdinė agitacija buvo nepaprastai paveiki. Intelektualų, kritiškai mąstyti galinčių žmonių ratas buvo gerokai praretintas, o tie iš jų, kurie gebėjo išlaviruoti, stengėsi prisitaikyti prie naujos sistemos. Juk reikėjo gyventi, neprarasti darbo, artimųjų. O dažnai ne itin raštingam kolūkiečiui ar miesto proletarui paveikslėliai laikraštyje buvo vienintelė ir patikimiausia informacija, kas vyksta pasaulyje. Todėl, anot fotografijos tyrinėtojos Margaritos Matulytės, fotografai, perpratę naujosios tikrovės konstravimo technologiją, iš esmės ne tik klastojo dabartį, bet ir keitė istorinę perspektyvą. Margarita Matulytė, Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 44.
Stalino režimo propagandos megamašiną aptarnaujanti fotografija visiškai neteko autonomijos ir kaip atskira kūrybinė meno sritis liovėsi egzistuoti. Jos vertė priklausė nuo gebėjimo įtaigiai ir paveikiai atspindėti naują socialistinę santvarką, jos kūrėjų žygdarbius ir kasdienybės herojus. Nors šios srities indėlis į sovietinės altrealybės kūrimą buvo milžiniškas, Lietuvos komunistų partijos VI suvažiavime, vertinant respublikos sovietizavimo procese dalyvavusių rašytojų ir menininkų rezultatus, fotografų įnašas liko visai nepažymėtas. O už „kūrybos įjungimą į bendrą Lietuvos darbo žmonių reikalą“ Stalino premijas atsiėmė skulptorius Juozas Mikėnas (už kompoziciją Pergalė Kaliningrade), kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša (už Kantatą apie Staliną) ir kt. Akivaizdu, kad menų hierarchijoje fotografija užėmė žemiausią pakopą ir buvo tik „megamašinos darbinis kuras, bet ne taurusis energijos šaltinis“. Margarita Matulytė, Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 47.
Fotografijai taikyti griežti reikalavimai ir akyla priežiūra darė žalą jos plėtotei. Paguldyta į Prokrusto lovą, ji merdėjo kaip ir visos kultūros sritys. Net po uždaro SSKP XX suvažiavimo (1955), kuriame buvo pasmerktas Stalino kultas, iš esmės beveik niekas nepasikeitė. Spaudos fotografija tebebuvo naudojama ideologijai. Jai prireiks didžiulių pastangų atsigauti ir užsitarnauti savarankiškos meno srities statusą.
Komentarai
Rašyti komentarą