Atkreipkite dėmesį į Vytauto Balčyčio fotografijos „Maišiagala“ iš serijos „Fotografijos“ kompoziciją. Kas joje svarbiausia?

 

Pagrindinė jos ašis - į tolumoje esantį vandens telkinį vedantys laiptai. Jie įamžinti fotografui žvelgiant šiek tiek iš apačios, pasilenkus prie žemės, todėl atrodo didesni nei iš tikrųjų yra ir monumentalūs. Tikriausiai anksčiau šie laiptai buvo jau sugriuvusio tilto dalis. Dabar nebenaudojami laiptai, kurie niekur neveda, šios fotografijos dėka įgyja simbolinę prasmę. Savo forma jie panašūs į Babelio bokštą arba į dievams atnašauti skirtą aukurą. O gal tai laiptai į dangų, į amžinybę?

 

Ši fotografija parodo, kad banaliosios kasdienybės objektai suvokėjo sąmonėje gali tapti pasaulio sandaros, kosmoso, amžinybės metaforomis – tereikia pažvelgti į juos filosofiniu žvilgsniu. Kaip sakė menotyrininkė Agnė Narušytė: „tai <...> tikri griežtos formos haiku, kuriuose banali kasdienybė netikėtai sušvinta prisilietimo prie transcendencijos, pasaulio ritmo, būties harmonijos jausmu.“

 

Vytauto Balčyčio kartos (Alfonso Budvyčio, Remigijaus Pačėsos, Remigijaus Treigio, Alvydo Lukio ir kitų) fotografija priskiriama vadinamajai „nuobodulio estetikai“. Ji išsivystė kaip prieštara otimistiniam požiūriui į pasaulį, kuris kuris nuo 7 dešimtmečio buvo plėtojamas humanistinės „Lietuvos fotografijos mokyklos“ krypties.

 

Danutė Gambickaitė