Vytauto Balčyčio fotografijoje „Vilnius, Lukiškės“, sukurtoje 1986 metais, užfiksuotas Lukiškių aikštės suolelis. Jeigu dingtų fotografijos pavadinime esanti nuoroda į Lietuvos istorijai svarbią vietą, Lukiškių aikštę, būtų sudėtinga pasakyti, kur ji padaryta. Iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas objektas – suolelis, išryškintas ir priartintas, o pačios aikštės nematyti.

 

Įsižiūrėkite į šios fotografijos kompoziciją. Ar tuo, kad joje vyrauja horizontalus erdvės skirstymas ji nepanaši į peizažą? Menotyrininkas ir kritikas Alfonsas Andriuškevičius, apibūdindamas fotografijos tradiciją, išskyrė Lietuvos fotografams būdingą „peizažinį matymą“. T. y. polinkį komponuoti kadrą taip, kad jame būtų ryški horizontalė, leidžianti įsivaizduoti peizažą.

 

Fragmentiška šios nuotraukos kompozicija ir erdvės atvirumas įtraukia, skatina susikaupti, medituoti. Tačiau yra ir gilesnis posluoksnis. Ši fotografija demonstruoja 9 dešimtmečio fotografijai būdingą monotonijos ir egzistencinio nuobodulio nuotaiką, sąlygotą sovietmečio politinio konteksto. Taip pat tolimųjų Rytų kultūros filosofinių idėjų ir Vakaruose susiklosčiusių meninių judėjimų: konceptualizmo, minimalizmo, fluxus įtaką.

 

Danutė Gambickaitė