Ar žinote, kas toks buvo Borisas Michailovas, kuriam dedikuota ši 1982 metais sukurta Vytauto Balčyčio fotografija? Tai ukrainiečių konceptualizmo atstovas, 1965-1985 metais jis kūrė fotografijų seriją „Uždėjimai“ knygai „Vakarykštis sumuštinis“, kurioje gretino tarpusavyje nesusijusius vaizdus.

 

Michailovas su Balčyčiu ir kitais jo kartos fotografais susipažino Nidos fotomenininkų seminaruose ir turėjo jiems didelės įtakos. Balčytis irgi žengia panašiu kūrybiniu keliu kaip ir Michailovas: sujaukia vaizdo perskaitymą, reportažo būdu fiksuodamas beprasmį kasdienybės fragmentą.

 

Nei veiksmo vieta, nei užfiksuoti žmonės nėra kažkuo svarbūs, jie atsitiktinai sutikti anonimai. Nematyti jų veidų, išraiškų, jie neatspindi jokių emocijų – tarsi palieka žiūrovą nežinioje. Ieškodama detalių, už ko galėtų „užsikabinti“ akis pagauna užrašą „Čeburekai“, tačiau ir šis neturi jokios prasmės.

 

9 dešimtmetyje panašiai kūrė ir daugiau lietuvių fotografų - Remigijus Pačėsa, Alfonsas Budvytis, Algimantas Šeškus, Gintaras Zinkevičius, Andrius Kulikauskas ir kt. Nuobodžių, niekuo neišsiskiriančių kasdienybės reiškinių ir objektų fiksavimas atspindėjo politinį ir socialinį laikotarpio charakterį ir visuomenėje tvyrojusį egzistencinį nuobodulį.

 

Kalbant apie šią fotografiją, svarbu paminėti socialinio peizažo sąvoką. Kas tai? Socialinis peizažas – tai iš amerikiečio fotografo Lee Friedlanderio pasiskolintas ir Agnės Narušytės knygoje „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ praplėstas terminas, žymintis nešališką ir anonimišką fotografo poziciją. Tuo metu šis žanras tarp Balčyčio kartos fotomenininkų buvo ypač aktualus kaip tam tikra socialinės ir politinės kritikos išraiška.

 

Danutė Gambickaitė