Žiūrėdama į šią nuotrauką galiu tik pasakyti: „Ką gi, tikriausiai tai – aš“. Neprisimenu savęs tokios. Kažkas paėmė mano fotoaparatą ir nufotografavo, be jokios ypatingos progos. Sėdžiu ant grindų dailės instituto studijoje, su ta amžina cigarete, ta pačia bliuzele, šalia savo pradėto akademinio piešinio. Tuomet buvau penktakursė. 

 

Akademinis piešimas man nebuvo įdomus. Žymiai įdomiau buvo eskizuoti. Bet tokia užduotis tekdavo labai retai, nebent Stasys Krasauskas* ką nors pavaduodavo iš dėstytojų. Labai patiko piešti anglimi. Bet daryti tai pagal visus akademinius reikalavimus, vadovaujant dėstytojui Dilkai* – buvo velniškai nuobodu. Vis prisimindavau, kaip ketvirtame kurse piešimą mums dėstė Gečas*. Jis ateidavo retai, bet jo pastabose, mūsų piešinių koregavime buvo gyvybės. Penktame kurse gavau iš piešimo trejetą. Mano brolis Adomas*, kuris buvo keliais kursais jaunesnis, pasakė: „Tu privalėjai gauti penketą!“. Kaip galėjau gauti penketą, jei buvo taip nuobodu? Tiesa, kai jis pats mokėsi penktame kurse, jo piešimas irgi nebuvo įvertintas penketu. Jaučiau tylią satisfakciją, nors jis apie tai niekad nesužinojo.

 

Studijoje nuolat kažkas vykdavo. Ten piešėme, bendravome, rūkėme, fotografavome. Tai buvo didelė patalpa, vienoje pusėje dirbo mūsų, kitoje – mano brolio kursas. Tuo metu mano kursiokės buvo Agnė Bekerytė-Švėgždienė*, Gerda Lukoševičiūtė* ir Viktorija Mikolaitytė*. Visuose scenografijos kursuose buvo po 4 žmones. Tiesa, su jomis pradėjau studijuoti tik nuo ketvirto kurso. Mat prieš tai man neleido perlaikyti socializmo politinės ekonomijos ir paliko antriems metams. Prieš tai mano kursiokais buvo Ciparis* (vėliau dirbo vyr. dailininku Operos ir baleto teatre), Gražina Smirnovaitė* (vėliau dirbo televizijoje) ir Alvydas Balevičius* (Tokis), kuris vėliau dirbo Kauno lėlių teatre.

 

Tuomet rūkė beveik kiekvienas. Kaip matote, rūkėme ir studijoje. Paskui Palaima*, kurį vadindavome Šefu, uždraudė rūkyti studijoje (instituto koridoriuose, žinoma, rūkyti buvo galima – kiekviename kampe stovėjo akmeninės tumbos su smėliu – peleninės). Maža to, jis atėjo mūsų patikrinti naktį prieš peržiūrą, pusę dvylikos nakties! Žinoma – aš su cigarete.

– Jacovskyte, jūs rūkot.
– Pamiršau, dėstytojau, – atsakau.
– Bet aš nepamiršau, – atsako. Kitą dieną turėjau antrą papeikimą už rūkymą studijoje.

 

Taip pat puikiai prisimenu rūbus, kuriuos čia dėviu. Visada rengdavausi vienodai, taip tuomet elgdavosi visi. Dažnas rūbų keitimas mums reiškė miesčioniškumą, puošimąsi supratome tai kaip norą pateikti save kaip prekę. Buvo „kasdieniniai“ ir „išeiginiai“ rūbai, turėjau ir pastarųjų, bet puošdavausi itin retai. Dabar tai atrodo keistoka, bet toks buvo gyvenimas ir mūsų požiūris.

 

Tamsiai žalia bliuzelė nuotraukoje – iš Izraelio. Mano senelės jaunesnysis brolis, kuris gyveno Izraelyje (net vienu metu buvo ten Švietimo ministru) norėjo aplankyti savo seseris. Viena gyveno Maskvoje, kita – Vilniuje. Iš Izraelio į Maskvą jis atvažiavo su ekskursija (kitaip buvo neįmanoma). Mudvi su senele važiavom į Maskvą, susitikome, pabendravome. Aš jį bandžiau nufotografuoti, bet užstrigo juosta. O iš jo dukters gavau dovanų – jos megztą šaliką ir dvi bliuzeles fantastiškos tamsiai žalios spalvos. Senelės brolis daug pasakojo apie Izraelį, klausiausi tų istorijų kaip apie Mėnulį, ta šalis man buvo visiška terra incognita. Daug mano klasiokų visada žinojo, kad jie turi gyventi ten. Aš pati niekada nenorėjau emigruoti, buvau kitaip auklėjama šeimoje. Mano tėvas Lietuvą visada laikė savo tėvyne, tad ir man klausimų apie emigraciją nekildavo.

***
*Stasys Krasauskas, grafikas (gimė 1929 m. Kaune, mirė 1977 m. Maskvoje). 1948–1952 m. studijavo Valstybiniame kūno kultūros institute, 1952–1958 m. studijavo grafiką Lietuvos dailės institute,  1961–1977 m. čia dėstė.
*Vincas Dilka, tapytojas, pedagogas (gimė 1912 m. Panevėžio r., Baibokuose, mirė 1997 m. Vilniuje). 1937 m. baigė Kauno meno mokyklą (Stasio Ušinsko mokinys). 1940–1950 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (1944 pats jį baigė), 1951–1994 m. – Lietuvos dailės institute. 
*Vincentas Gečas, tapytojas, pedagogas (g. 1931, Mažeikiuose). 1957 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1957–1988 m. jame ir dėstė. Nuo 1989 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas.
*Adomas Jacovskis, scenografas, tapytojas, pedagogas (g. 1948, Vilniuje). 1973 m. baigė studijas Lietuvos dailės institute. 1977–1978 m. dirbo Lietuvos televizijoje. 1978–1993 m. Jaunimo teatro vyr. dailininkas. Nuo 1989 m. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas.
*Agnė Bekerytė-Švėgždienė, dailininkė, scenografė (g. 1946 m. Vilniuje).
*Gerda Lukoševičiūtė, dailininkė, scenografė (g. 1946 m. Vilniuje).
*Viktorija Marija Šinkūnienė, scenografė (g. 1941 m.).
*Henrikas Ciparis, scenografas (g. 1941 m. Labardžiuose, Rietavo valsčius). 1969 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1973 m. Lietuvos operos ir baleto teatro dailininkas, nuo 1983 m. vyr. dailininkas. 1976–1982 m. vadovavo Lietuvos dailės instituto Scenografijos studijai.
*Gražina Visockienė, scenografė. 
*Alvydas Balevičius, scenografas.
*Vytautas Palaima, scenografas, tapytojas (gimė 1911 m. Sankt Peterbuge, mirė 1976 m. Vilniuje). 1944–1976 metais dėstė Lietuvos dailės institute. 1951–1957 m. Dailės instituto dekanas, 1957–1963 m. – prorektorius.
 

 

Aleksandros Jacovskytės prisiminimus užrašė Aistė Paulina Virbickaitė