Kai man buvo 16 metų, pusseserės vyras pirmą kartą mane nusivedė į „Neringą“. Tuomet prie mūsų staliuko priėjo Saša Kancedikas*. Mūsų tėvai buvo pažįstami, žinojau, kad toks Saša egzistuoja. Nuo to laiko kartais matydavomės. Jis pažinojo visus, ką reikėjo pažinoti Vilniuje.

 

Draugavo su Kama Ginku*. Kama dabar – vienas žymiausių Maskvos režisierių. Jis buvo iš Kauno geto išgelbėtas vaikas, jo tėvas parašė karo laikų atsiminimų knygą, dabar ji išleista ir lietuviškai. Užaugęs Kama įstojo į Lietuvos dailės institutą, į architektūrą, bet padavė dokumentus ir į aktorinį kursą konservatorijoje, kur irgi įstojo ir nusprendė studijuoti ten. Pastudijavęs kelis metus Vilniuje, įstojo į režisūrą Leningrade ir tapo vienu savičiausių režisierių. 

 

Jie viską išmanė daug geriau už mane. Kai pirmą kartą išgirdau žodį „siurrealizmas“, klausiau jų, kas tai yra. Jie sako, tai kaip realistiškai pavaizduoti sapnai. Bet kaip realistiškai nupiešti sapnai atrodo popieriuje niekaip negalėjau įsivaizduoti, o jie man niekaip nesugebėjo paaiškinti. Tik po metų, vienoje brošiūrėlėje apie „buržuazinį meną“ pamačiau juodai baltą, prastos kokybės Dali „Ištirpusį laiką“. Suprantama, labai patiko. Nors Saša buvo tik 4 metais vyresnis už mane, jis man daug pasakojo apie menus, literatūrą. Iš jo pirmą kartą išgirdau apie Prustą, Džoisą. Nieko nesupratau. Buvo tik aišku, kad jis žino daugiau už mane ir nebuvo malonu, kad tiek daug dar nežinau. Juo labiau, kad tuo metu nemačiau galimybių sužinoti daugiau. 

 

Vėliau Saša kartu su Stepu Šarapovu* ir Viktoru Gutenmacheriu (matematikas iš Maskvos, mano pusseserės vyras) pradėjo globoti Riaubą*. Jis tapo žinomas jų dėka. Kartą buvau pas Sašą svečiuose ir jis man siūlė Riaubos skulptūrėlę. Tai buvo išdažytas velnias su didžiuliu katilu – peleninė. Neėmiau. Iš kuklumo – man tai tuomet atrodė pernelyg gera dovana. Gyvenime gailiuosi labai nedaug dalykų, bet dėl to savo poelgio visgi truputį gaila. O tą velnią Saša vėliau padovanojo Šarapovui.

 

Vilniuje jis studijavo filologiją, dirbo kažkokiame Švenčionių laikraštyje, nuolat rašė, vertė. Vėliau Saša vedė maskvietę ir persikėlė ten gyventi, į Vilnių kartais grįždavo aplankyti tėvų. Maskvoje tapo menotyrininku, specializavosi liaudies mene. Ten išleido didžiulį albumą rusiškai apie lietuvių liaudies skulptūrą.

 

Paskui, dešimtojo dešimtmečio pradžioje Saša išvažiavo gyvent į Izraelį. Jie su žmona gyvena Kesarijoje, ant jūros kranto. Kai juos ten aplankiau, jis šlavė kieme lapus, aplink – romėniškų amfiteatrų, šventyklų liekanos. Vakarieniavome, jie rodė man judviejų Izraelyje išleistą tritomį apie Lisickį*.

***
*Aleksandras Kancedikas, dailėtyrininkas (g. 1941).
*Kama Ginkas, teatro režisierius (g. 1941, Kaune). 1959-1962 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje. 1967 m. baigė Leningrado teatro, kino ir muzikos institutą. Nuo 1981 m. kuria Maskvos ir užsienio teatruose. Nuo 1985 m. dėsto A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, Didžiosios Britanijos, JAV, Norvegijos teatro mokyklose, Aukštosios teatro mokyklos Helsinkyje profesorius.
*Stanislovas Riauba, liaudies skulptorius (gimė 1904 m. Godelių kaime, mirė 1982 m.). 
*Steponas Šarapovas, skulptorius (gimė 1936 m. Kaunatavos kaime Telšių rajone, mirė 1981 m.).

*Lozorius Lisickis, Rusijos menininkas, fotografas, architektas, svarbi Rusijos avangardo figūra (gimė 1890 m., mirė 1941). 

 

 

Aleksandros Jacovskytės prisiminimus užrašė Aistė Paulina Virbickaitė