Dažnai žiūrėdavau pro langą. Nuotraukoje – mano mėgstamas vaizdas į Kražių gatvę, kurį matydavau iš virtuvės lango. Tiesiog pamačiau lauke brolį*, atsinešiau fotoaparatą ir per virtuvės langą nufotografavau. Šone stovi tėvo „Pobeda“.

 

Visada mėgau fotografuoti mane supančius žmones. Suprantama, dažnai į objektyvą pakliūdavo brolis. Jis buvo statiškas, nekalbus. Turėjo savo užslėptą pasaulį. Jis iki šiol iš esmės nepasikeitė. Adomas man artimas, žinau jo požiūrį į daugelį dalykų, jo preferencijas. Gerai žinau, ko nemėgsta. Bet iki šiol ne visada galiu numatyti jo reakcijas.

 

Kartu mokėmės institute scenografiją, tik Adomas buvo trim kursais jaunesnis. Jis įstojo kandidatu į vitražo kursą, bet ten neatsilaisvino vieta, todėl kitais metais stojo į scenografiją. Įstojo pirmu numeriu. Kai iš Maskvos grįžo mūsų katedros vedėjas Palaima* ir tai sužinojo, pašiurpo: „Jos brolis?!” Jis galvojo, kad Adomas bus toks pat nedrausmingas kaip aš. Bet taip nenutiko!

 

Pradžioje mūsų tapyba buvo panaši. Abu mėgom lesiruotę, koloritas buvo panašus. Bet aš tapiau tik kol reikėjo – iki V kurso. Kartą išgirdau, kaip per peržiūrą kažkas pasakė: jai čia brolis nutapė. Priėmiau tai kaip komplimentą. Televizijoje irgi girdėjau, kad už mane viską daro brolis. Būdamas pirmame kurse jis padarė scenovaizdžio maketą, jame išlankstė iš vielos lovą. Palaima klausė: „Ar čia jums sesuo padarė?“ Jis negalėjo patikėti, kad bernas gali sukurti tokį jautrų, subtilų dalyką.

Kai pradėjau dirbti teatre, kartu su broliu padarėme nemažai spektaklių. Visi galvoja, kad mes daug tariamės, bendradarbiaujame. Visiškai ne. Jis man kaip scenografas pasako, ko reikia, ir tiek. Nors, žinoma, jis visada jaučiasi atsakingas, bijo, kad padarysiu kokį promachą. Žinoma, kartais būna ir taip. Anksčiau to labai bijojau, o dabar žinau, kad klaidų pasitaiko visiems.

 

Labai mėgau ir mėgstu Adomo kūrybą. Tikiu juo ir kaip tapytoju, ir kaip scenografu. Jis man iki šiol padaro įspūdį, nustebina savo darbais. Pavydžiu ir jo taiklumo komentuojant kokias nors situacijas, nebūtinai iš kultūros srities. Man tai įrodymas, kad protingo vyro proto sandara skiriasi nuo moters. Aš mėgstu gilintis į detales, o jis moka jas atmesti ir pasakyti esmę.

 

Dažnai klausia, kodėl šeimoje visi trys vaikai tapo menininkais. Mūsų senelis buvo puikus kaligrafas, nors tai nebuvo jo profesija. Tėvas buvo geras menininkas, prieš karą jis mokėsi Zalė Bėkerio* studijoje Kaune. Paskui pradėjo studijuoti architektūrą, bet karas viską pakeitė. Tėvas pats kurti nustojo, bet norėjo, kad vaikai būtų menininkais. Vaikystėje įsivaizdavome, kad aš būsiu dailininkė, o Adomas – skulptorius. Gal todėl, kad gražiai lipdė iš plastilino.

Nuotraukoje matoma „Pobeda“ – pirmoji tėvo mašina. Jam buvo suteikta galimybė įsigyti automobilį, kuris anksčiau tarnavo kaip taksi. Tėvas vairavo nuo jaunystės. Prieš karą turėjo motociklą, vairavo senelio „Mersedesą“. Po karo tėvas baigė teisės studijas. Buvo velniškai gabus, vėliau pradėjo dirbti Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo juridiniame skyriuje. Išėjęs į pensiją jis buvo Aukščiausiojo teismo narys. Tėvą daug kas prisimena, jį visi laikė teisingu žmogumi.

 

Mama buvo gabi ir labai graži moteris. Prieš karą Kaune ji baigė buhalterių mokyklą ir po to visą gyvenimą dirbo. Mėgo savo darbą, mėgo žmones, o šie – ją. Žinoma, mama irgi nepriekaištavo dėl mūsų polinkio menams.

Mūsų gatvėje gyveno labai įvairūs žmonės. Visi čia atsikraustė po karo. Išskyrus lenkų kiemsargių šeimą ir du senukus lenkus, aristokratus. Jie nebėgo į Lenkiją. Po Vilniaus išlaisvinimo savo gyvenimo užbaigti pasiliko čia. Keista, bet aš juos puikiai prisimenu, galėčiau nupiešti. Jis buvo labai aukštas, sausas, ji – neaukšto ūgio. Moteris darė labai griežtos senutės įspūdį – linksmybių jos gyvenime tada jau nebebuvo. Jie gyveno uždarą gyvenimą, aš su jais niekada nebendravau. Bet ir vaikui buvo aišku – tai žmonės iš kito pasaulio. Prie įėjimo į jų namą dar ilgai kabojo elegantiška metalinė plaketė su užrašu: Elżbieta i Kazimierz Wilczewscy. 

 

Dalį Vilniuje, kaip ir dabartiniuose mūsų bei gretimuose namuose gyvenusių lenkų 1938 m. ištrėmė į Sibirą, kita dalis – išvyko į Lenkiją. Karo metu čia gyveno vokiečių karininkai. Mano kambaryje kabo liustra. Ją man padovanojo iš mūsų gatvės išsikraustydami vaikystės draugo Liončiko tėvai – naujojo jų buto lubos buvo per žemos tokiam šviestuvui. Jie man pasakojo, kad kai po karo atsikraustė čia, šios liustros gaubtą rado ant stalo. Jame dar buvo likę vyno. Vokiečiams pasitraukus mūsų gatvėje apsigyveno labai įvairūs žmonės: rusai, lietuviai, žydai. 

Atsitiktinai sužinojome ir namo, kuriame gyvena mūsų šeima, istoriją. Pasirodo, jis priklausė Pilsudskio* broliui, Adomui Pilsudskiui*. Jis vienu metu buvo Vilniaus burmistru. Lenkų rašytojas Paweł Jasienica, kuris tarpukariu studijavo Vilniaus universitete, aprašo, kaip būdami studentai jie atėjo pasisveikinti su maršalu į dabartinius mūsų namus. Iš tos knygos net žinau, kuriame kambaryje jis sėdėjo fotelyje, žiūrėjo pro langą ir rūkė pypkę.

 

***
*Adomas Jacovskis, scenografas, tapytojas, pedagogas (g. 1948, Vilniuje). 1973 m. baigė studijas Lietuvos dailės institute. 1977–1978 m. dirbo Lietuvos televizijoje. 1978–1993 m. Jaunimo teatro vyr. dailininkas. Nuo 1989 m. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas.
*Vytautas Palaima, scenografas, tapytojas (gimė 1911 m. Sankt Peterbuge, mirė 1976 m. Vilniuje). 1944–1976 metais dėstė Lietuvos dailės institute. 1951–1957 m. Dailės instituto dekanas, 1957–1963 m. – prorektorius.
* Zalė Bėkeris, dailininkas, tapytojas (gimė 1896 m. Leckavoje, mirė 1941 ar 1942 m. Kaune (nužudytas nacių). 1914 m. su tėvais ištremtas į Rusiją. 1921 m. studijavo Maskvos dailės akademijoje, 1925–1929 m. – Kauno meno mokykloje.
*Juzefas Pilsudskis (Józef Klemens Piłsudski) Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius (gimė 1867 m. Zalave, Švenčionių raj., mirė 1935 m. Varšuvoje).
*Adomas Pilsudskis (Adam Piłsudski), politikas, Vilniaus miesto tarybos narys, Lenkijos senato narys (gimė 1869 m. Zalave, mirė 1935 m. Varšuvoje).

 

 

Aleksandros Jacovskytės prisiminimus užrašė Aistė Paulina Virbickaitė