Grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio 1973–1978 metų estampus vienija centriška, dažniausiai – piramidinė kompozicija. Juose visada vaizduojama žmogaus, dažniausiai – moters figūra. Kūriniuose bendra ir menininko nenoras pasakoti istoriją. Tai reiškia, kad už vaizduojamų moterų nesislepia gyvos asmenybės ar meilės istorijos, o už parašiutininkų – autoriaus nuotykiai danguje. Kai noriu ką konkretaus pasakyti – sakau žodžiu arba rašau, – teigia menininkas. Ką tuomet veikti mums, žiūrintiems į paveikslus? Mėgautis lakoniška forma, ryškiu siluetu, spalviniais kontrastais. Leisti gimti emocijoms – būtent to siekia menininkas.

 

Pažvelkime į 1974-ųjų estampą „Raudona suknelė I“ ir pamatykime siautulingą, jaunystei būdingą atvirumą. Kita vertus, 1976-ais sukurtas „Cirkas“ skleidžia įtemptą ramybę – tarsi sekundė prieš šuolį. Šių darbų stiprybė – aiškios formos ir spalvos. Kiekvienam iš jų būdinga gryna ir stipri emocija. Kaip gurkšnis stiprios juodos kavos arba į akis išklota teisybė. Ne veltui penkerius metus, nuo 1971-ųjų iki 1976-ųjų, šių kūrinių neįleido į parodų sales. Kad būtų lengviau suprasti jų dvasią, nusikelkime į tuos senus laikus.

 

Autorius apie ankstyvuosius savo kūrinius kalba taip: „Tai buvo didingų svajonių, smagaus jaunatviško gyvenimo metai. Tarpuvarčių bohemos laikai. Tada nupiešiau ankstyvuosius darbus. Gaivališkus, nespalvotus. Gyvenau ir paišiau be pastangų, kaip savaime išeina. Ir išeidavo neblogai. Gyvas buvau ir darbai buvo gyvi. Visas mano to meto gyvenimas tuose paveiksluose“.

 

Prisiminkime, jog šie darbai tuo metu buvo niekur neeksponuojami. Dabar galime ironizuoti, jog nepriėmimas į parodą sovietmečiu buvo kūrinio gerumo, talento ženklas. Tačiau pagalvoję apie penkerius nepripažinimo metus, galime tik įsivaizduoti menininko atkaklumą ir patikėti jo vidine būtinybe kurti.

 

Šiandien sunku suprasti, kodėl šie kūriniai buvo ignoruojami. Rodos, nieko bendra su politika ar ideologija juose nėra. Galbūt įtarimų kėlė tuo metu šalyje nauja šilkografijos technika, kurios Vilutis išmoko stažuodamasis Kijeve ir tapo jos pradininku Lietuvoje? Šilkografija (dar kartais vadinama serigrafija) – tai grafikos technika, kai piešiama ant specialaus tinklelio, paskui dažai išėsdinami, o per susidariusį trafaretą spaudžiamas atspaudas.

 

Kitas Vilučio išskirtinumas – originalus braižas. To laikotarpio lietuvių grafikoje vyravo minkštos formos, apipintos smulkiomis detalėmis ir pamėgtais liaudiškais motyvais, pavyzdžiui, grafiko ir dėstytojo Rimtauto Gibavičiaus, Petro Repšio, Romualdo Čarnos ar Birutės Žilytės kūryba.

 

O čia – šiurkštus, lakoniškas siluetas, ryškus kontrastas, nedailios formos. Iš kur tai? Šiandien gerai žinomi to meto jaunieji, Vilučio kartos grafikai Eduardas Juchnevičius, Vytautas Jurkūnas, Edmundas Saladžius ir kiti ieškojo naujų formų ir savito braižo. Didžiausias Vilučio įkvėpimo šaltinis buvo ne dėstytojai, o Pablas Pikasas ir jo kūryba. Sovietmečiu šis komunistams prijautęs menininkas buvo vienas iš nedaugelio vakariečių, kurių albumai buvo leidžiami ir pas mus.

 

Ankstyvuosiuose Vilučio kūriniuose matome Pikasui būdingas apibendrintas formas, tiriantį ir aplinką perkeičiantį žvilgsnį, tą patį šiurkštoką tiesumą. Vilučio kūrybai būdinga ir nuolatinė kaita bei naujovių paieškos. Vėlesnėje kūryboje matysime daugiau Salvadoro Dali įtakos. Netikėti sugretinimai, sudėtingos formos, įvairiaspalvis koloritas ir sudėtingas, įmantrus piešinys – tai tarsi tas pats pasaulis, tik pamatytas kitu paros metu – brandžiuoju menininko gyvenimo laikotarpiu.

 

Aistė Paulina Virbickaitė