Fotografijoje „Vilnius. Šeškinė“ užfiksuotas ryškiai apšviestas tuščias reklaminis stendas žymi Vytauto Balčyčio polinkį kasdienybėje sutinkamuose daiktuose įžvelgti kažką nežemiško. Kasdienybėje paskendę tiltai, įvairūs pastatai, parkų suoleliai ir reklaminiai stendai – viskas sustingsta erdvėje ir laike, paslaptingoje dimensijoje, miglotame ir rusvame atspaude.

 

Atkreipkite dėmesį, kokį vaidmenį šioje fotografijoje atlieka šviesa. Ji įsiveržia į blankų ir nuobodų kasdienybės momentą ir atrodo, kad tai jau ne paprastas reklaminis stendas, o kažkas iš anapus.

 

Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, rašydamas apie Balčyčio fotografijas, pastebėjo: „Vytauto intuicija jam pasako, kiek kokių ingredientų paimti ir kur juos padėti. Kitaip tariant: kiek ir kokio chaoso, kiek ir kokio seno kosmoso ir kur bei kaip juos išdėstyti, kad imtų pulsuoti naujas kosmosas (kūrinys).“

 

Įdomu tai, kad Vytautas Balčytis pagal išsilavinimą yra ne fotografas, o inžinierius. Daugelis jo kartos fotomenininkų studijavo su fotografija mažai tesusijusias specialybes, pavyzdžiui, Alfonsas Budvytis - farmaciją, Gintautas Trimakas – inžineriją. Tai darė įtaką, lėmė atidumą daiktiškam pasauliui, nusisukimui nuo žmogaus ir jo išgyvenimų, kuris buvo vyresnės lietuvių fotografų kartos - Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Vaclovo Strauko ir kitų, kūrybinio mąstymo pagrindas. Galbūt iš dalies todėl dažniausias Balčyčio, kaip ir kitų jo amžininkų, Remigijaus Treigio, Algirdo Šeškaus ir kitų, fotografijų veikėjas yra miestas, o pats Balčytis vadinamas socialinio ir urbanistinio peizažo kūrėju.

 

Danutė Gambickaitė