Marijos Teresės Rožanskaitės paveikslas „Širdies operacija II“ nutapytas tarsi žvelgiant iš žiūrovo pozicijos. Žvelgdami į jį galime nesunkiai įsivaizduoti, kad stovime prie pat operacinio gulto ir žiūrime į jį iš viršaus. Paveikslo dešinėje, grindų plytelėse nuo operacinės lempos atsispindi operaciją atliekančių daktarų veidai ir mėlyni chalatai. Bet juk kažkas čia ne taip, tiesa?

 

Kompoziciją sudaro atskiros detalės, nesusivedančios į visumą. Atkreipkime dėmesį į paciento ranką – sprendžiant iš nykščio, ji turėtų būti atmesta virš ligonio galvos. Kaip atskira detalė čia gyvuoja ir vamzdeliai kraujui tekėti. Paveikslo viršuje matome rudą regbio kamuolio formos dėmę. Tai operacinis laukas – ovalas, kuris atsiranda atvėrus krūtinės ląstą širdies operacijai. Menininkė realistiškai ištapo paklodes ir vamzdelius, tačiau širdies nerodo – matome tik rudą plokštumą.

 

Rožanskaitė sukūrė daug paveikslų medicinine tema, tačiau nei viename nerasite realistiškai pavaizduoto kraujo, mėsos, mirties. Visa tai perteikiama abstrakčiomis formomis, užuominomis ar simboliais. Tapytojai neįdomus kūniškumas – ją domino žmogaus dvasia ir jausena.

 

Ligoninės, medicinos motyvas Rožanskaitės kūryboje atsirado septintajame dešimtmetyje. Buvo Šaltojo karo metai. Sovietinė propaganda skelbė: „Mūsų medicina – pati geriausia medicina pasaulyje!“ Nors Rožanskaitė domėjosi mokslo, įskaitant ir medicinos pasiekimus, jai buvo svarbu ne apdainuoti sovietinės medicinos pasiekimus - pirmiausiai rūpėjo žmogus. Gyvo kūno ir šaltų medicininių įrankių santykis, situacija žmogaus, kuris atiduoda savo kūną į kitų rankas. Viltis ir bejėgiškumas, mokslas ir dvasia, gyvenimas ir mirtis – Rožanskaitę domino šios ligos akivaizdoje atsiskleidžiančios priešpriešos.