Vienas ryškiausių Lietuvos metalo dailininkų Kazimieras Simanonis, vadinamas sovietmečio juvelyrikos korifėjumi, gimė 1937 m. Muldiškių kaime (Kaišiadorių r.). 1959 m. baigęs Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, galėjo pretenduoti į vienintelę tais metais Lietuvos atstovui skirtą vietą Estijos dailės institute Taline, meninio metalo apdorojimo katedroje. Tuo metu tik ši aukštoji dailės mokykla visoje Sovietų Sąjungoje rengė profesionalius metalo dailininkus. 1965 m. baigęs meninį metalo apdorojimą (kartu mokėsi ir odos apdirbimo), Simanonis kurį laiką kūrė gintaro papuošalus Kauno eksperimentinės dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ gintaro ceche. Nuo 1966 m. apsigyveno Vilniuje, 1966–1972 m. vadovavo Vilniaus kombinato „Dailė“ metalo dirbinių cechui ir savo reiklumu bei asmeninės kūrybos pavyzdžiu kėlė serijinės lietuvių juvelyrikos lygį.

 

Apie Simanonį kaip apie profesionalų juvelyrą lietuviai išgirdo jau 7 dešimtmečiu. Jo ir dar kelių dailininkų (Felikso Daukanto, Reginos Rinkevičienės) papuošalai diktavo tuometinės lietuvių juvelyrikos tendencijas. Simanonis rėmėsi tradicine juvelyrinio dirbinio estetika – papuošalas turi puošti, taurinti, pakylėti asmenybę. Papuošalas – ne kasdienybės, bet išskirtinių progų atributas. Ankstyvuoju laikotarpiu dailininkas nuosekliai tobulino meistrystę, kūrė progines taures, prizus ir papuošalus (medalionus su laikrodžiais, kaklo vėrinius, žiedus, auskarus), to meto jo kūryboje dar juntama estų mokyklos įtaka – stambios, apibendrintos formos. Atitrūkęs nuo jos Simanonis ieškojo savo stiliaus, kurio nesupainiosi su niekieno kito. Juvelyriniams dirbiniams rinkosi daugiausia sidabrą, eksperimentavo su brangiais ir pusbrangiais akmenimis (agatu, chrizoprazu, malachitu, gintaru), nuolat tobulino techniką (raižymą, filigraną, inkrustaciją, savo išrastą apvirinto sidabro technologiją), sukurdamas savitus, ekspresyvumu išsiskiriančius papuošalus ir jų komplektus. Simanonio papuošalų raiškumas akivaizdus lyginant juos su visiška priešingybe – Daukanto minimalistine, pabrėžtinai funkcionalistine juvelyrika.

 

Simanonis konsultavo ne vieną lietuvių juvelyrą. Jis laiko save JAV karjerą padariusio Aleksandro Šepkaus mokytoju. Perteikti meistriškumo paslaptis paprašė Simanonio bičiulis, architektas Valerijonas Šepkus, kai jo sūnus Aleksandras studijavo pramoninį dizainą Lietuvos dailės institute ir diplominiam darbui objektu ketino rinktis papuošalus (pirmas toks atvejis Pramoninės dailės katedroje). Simanonis net barti nuo kai kurių dėstytojų gavo, kad gadina studentus, skatina rinktis nei šį, nei tą.

 

Palangos gintaro muziejuje eksponuojama per 60 Simanonio juvelyrinių dirbinių; jo kūrinių yra ne tik Lietuvos ir užsienio šalių muziejuose. Jie plačiai pasklidę po pasaulį kaip Lietuvos ir Sovietų Sąjungos dovanos svarbiems asmenims: paauksuota segė su gintarais (1972) JAV prezidento Richardo Nixono (Ričardo Niksono) žmonai, padovanota poros viešnagės 1972 m. Maskvoje metu, sidabro vėrinys su gintaru Danijos karalienei Margaretai II (1974), padovanota Kopenhagoje vykstant SSRS taikomosios dailės parodai, kamėja iš akvamarino su auksiniais inicialais – Lietuvos dovana SSRS vadovui Leonidui Brežnevui 70-mečio proga (1976), gintaru inkrustuota paauksuota Šv. Mišių taurė (1986), padovanota popiežiui Jonui Pauliui II Punsko lietuvių per jo 1986 m. viešnagę Lenkijoje.