Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, „Aura“ ėmė važinėti po užsienio šalių festivalius ir konkursus, vežė iš ten diplomus ir palankiausius vertinimus. Buvo tikimasi, kad pasikeitus politinei padėčiai, pasikeis ir požiūris į talentus, kūrybą, kad ne tik aukštojo mokslo diplomas lems profesionalumą. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios Letukaitė ėmėsi žygių keisti „Auros“ statusą. Tai buvo ilgas ir nuobodus vaikščiojimas miesto valdžios koridoriais, kaišiojant valdininkams po nosimi užsienio šalių šokio kritikų vertinimus ir rekomendacijas, konkursų ir festivalių diplomus, įrodinėjant, kad ne tik mokyklų diplomai žmogų padaro profesionalu, ypač – šokio srityje.
1990 m. Taline, „Estonia“ teatre, vyko tarptautinis festivalis, kuriame mes atstovavome Lietuvai. Niekas ten negalėjo patikėti, kad į „Aurą“ susibūrė neprofesionalai. Aplodismentai, pripažinimas mus tada ir padrąsino namo grįžus pradėti vaikščioti po valdiškus koridorius. Reikėjo imtis „biurokratinių procedūrų“, kad pagaliau šokio teatras būtų įregistruotas. Deja, ilgokai teko įrodinėti, kad „Aura“ verta profesionalaus teatro statuso
Į nepriklausomomis tapusias Baltijos šalis atvykdavo užsienio šalių pedagogų bei choreografų. Letukaitė kvietė nemažai užsieniečių kurti jos kolektyvui spektaklius ir kompozicijas. Pirmoji užsienio kviestinė komanda atvyko iš JAV: choreografė Tamara Rogoff, jos padėjėja Marika Blössfeldt (Blosfeld) ir kompozitorius Mieczysławas Litwińskis (Mečislavas Litvinskis). Jų sukurtas spektaklis Migracijos, kuriame dešimt šokėjų keliavo gamtos evoliucijos keliais iki tapsmo žmonėmis, buvo visiškai naujos stilistikos kūrinys, priartėjęs prie Lietuvoje tuomet dar visai nežinomo judesio teatro ir Amerikos moderno samplaikos.
Vėliau specialiai „Aurai“ kūrė britai Roystonas Maldoomas (Roistonas Maldumas; Šventasis pavasaris, 1992, Vėjų slėnis, 1992, Prašviesėjusi naktis, 1993, Izabelės Gaudi išpažintis, 1997), Tamara McLorg (Maklorg; Sutemos, Beprotiškos keistos dienos, 1997, Dainos, kurias aš dainavau, 1998), šveicarai Alainas Bernard’as (Alenas Bernaras; Celebration, 1992), Claude-Yane Roulin (Klodė Janė Rulen; Juoda balta, Žvilgsniai, Po audros, Vienos, 1993), danė Lonė Nyhuus (Niuhus; Sustingusios žydrumos garsas, 1992), italė Gianna (Džijana) Valenti (Cosi fan tutte, 1993) ir kt. Užsieniečiai ne tik suteikė impulsą „Aurai“ tobulėti, atvėrė naujas trupės šokėjų galimybes, bet ir išplėtė Lietuvos žiūrovų suvokimą apie didžiulę šiuolaikinio šokio įvairovę.
...o B. Letukaitė šaunuolė! Ne vien todėl, kad be savų patalpų, be civilizuoto finansavimo, be „teisinės registracijos“ išaugino profesionalų, tobulybės siekiantį, unikalų meninį kolektyvą. Šaunuolė todėl, kad nebijo konkurencijos, kviečiasi rimtus choreografus, kurie padeda tobulėti „Aurai“ ir trupės vadovei. Todėl ir rezultatai akivaizdūs. [...] Jau laikas šokio teatrą „Aura“ vadinti ne Kauno, o Lietuvos šiuolaikinio meno reiškiniu, garbingai reprezentuojančiu mūsų krašto meninį mentalitetą
1995 m. Letukaitės žygiai valdžios koridoriais baigėsi sėkme.
Kauno miesto savivaldybės taryba palankų mums sprendimą priėmė tik 1995-aisiais. „Aura“ tuo metu buvo Velse, ten gavome žinią, kad „pagaliau įsėdom į tą vežimą“ ir „Aura“ tapo municipaliniu teatru. Netgi keliasdešimt tūkstančių litų metų veiklai „Aurai“ tada valdžia skyrė. Bet... ir toliau neturėjo savo kampo bei normalių sąlygų repeticijoms. [...] Savivaldybė vis kartojo: nėra tuščių didelių patalpų. [...]
Galop sužinojome, kad Senamiestyje stovi tuščias savivaldybei priklausantis sandėlis. Dalis to statinio patalpų turi privatų savininką. Tarėmės ir su juo. Tad Senamiestyje „Aura“ įgijo savus namus, tiesa, visai netinkančius pagal paskirtį. Sale virtusioje patalpoje buvo kolonos, o grindys – betoninės. Ant jų pylėme pjuvenų, kurias dengėme kartonu ir linoleumu. Bet tų grindų kietumą savo kūnais, deja, teko išbandyti šokėjams. Ne tik išbandyti, – kiek žmonių čia traumas patyrė, baisu. Šokti ant tokių grindų šokėjui – savižudybė. Ir vėl teko kovoti dėl būvio. Tik po 8 metų gavome lėšų, tad prasidėjo patalpų remontas
Šokio teatre „Aura“ buvo keli etatai: šokėjų, vadovės, vadybininko. Tačiau miesto finansavimas buvo itin menkas, ypač palyginus su krepšiniui skiriamomis lėšomis. Gelbėjo tik tai, kad kai kuriuos projektus finansavo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija.
Nuo 1999 m. „Auros“ repertuare ėmė dominuoti lietuvių choreografų darbai – pačios Letukaitės, trupės šokėjų: Andriaus Kurieniaus, Dariaus Stankevičiaus, JAV studijavusios Linos Puodžiukaitės, Londone studijavusios Rūtos Baublytės. Ėmė keistis ir trupės repertuaro stilius. Vis rečiau buvo rodomi grynojo šokio spektakliai, kuriuose visas dėmesys tekdavo šokio technikos demonstravimui, juolab kad nemažai trupės šokėjų galėjo pasigirti gimnastišku lankstumu ir aukštais žingsniais. Šių spektaklių vietą užėmė šokio teatro kūriniai; tarp jų ypatinga energija išsiskyrė Letukaitės kartu su šokėjais sukurti spektakliai Extremum mobile (2001), Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės (2003) ir kt.
„Auros“ šokio teatras pirmasis Lietuvoje pradėjo kurti šokio projektus su neįgaliaisiais – Kauno miesto senjorais, neregiais, sutrikusios motorikos žmonėmis. Taip pat pradėjo kurti ir išpopuliarino multimeninius projektus su dailininkais, muzikantais, vaizdo menininkais, tekstilininkais. Daugelis tų projektų buvo vienkartiniai, tačiau šokio spektakliai Time Line (su kompozitoriumi Vytautu V. Jurgučiu, lazerių projekcijos autoriais Zigmu Balevičiumi, Asta ir Regimantu Januškevičiais, 2006) ir Ar aš esu tas, kas aš esu? (su tekstilininke Almyra Bartkevičiūte-Weigel, 2012) kiek ilgiau išsilaikė teatro repertuare.
„Auros“ repertuaras, pajėgumas, konkursų ir festivalių apdovanojimai leido Lietuvoje garsiai svarstyti, kas yra profesionalus šokėjas. Iki tol juos rengė tik Vilniuje esančios M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius (baleto artistus ir liaudies šokio šokėjus valstybiniam dainų ir šokių ansambliui „Lietuva“). Kitaip nei dramos aktoriaus profesijos, profesionalaus šokio buvo būtina mokytis nuo mažens (į Baleto skyrių priimdavo vaikus nuo 10 metų), o į saviveiklos kolektyvus neretai ateidavo ir vyresnių vaikų, paauglių, sporto mokyklų auklėtinių, pramoginių šokių šokėjų.
Iki pat 2007 m., kai baigusi šiuolaikinio šokio studijas Šiaurės Karolinos (JAV) universitete į „Aurą“ grįžo šokėja Puodžiukaitė, šiame teatre nešoko nė vienas šokio profesionalas (įskaitant ir teatro vadovę Letukaitę, kuri buvo baigusi bibliotekininkystės studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete). Dalį savo šokėjų „Aura“ išugdė studijoje, palaipsniui susiformavusioje šalia šokio teatro. Tačiau beveik visi šokėjai įgijo kitų profesijų aukštojo mokslo diplomus. Nepaisant formaliai galiojančių nuostatų, trupė vis dėlto buvo laikoma profesionaliu municipaliniu teatru, – tai atvėrė kelią kitiems talentingiems, tačiau profesionalo šokėjo diplomo neturintiems choreografams ir šokėjams.
XXI a. 2 dešimtmetyje „Aura“ pasuko socialinės tematikos link. 2011 m. Letukaitė sukūrė Medėjas (pagal Antano Jasenkos muziką), Ar aš esu tas, kas aš esu? (įvairių kompozitorių muzika), o 2012 m. – Jūrą (Čiurlionio muzika). Spektaklyje Ar aš esu tas, kas aš esu? kalbama apie moterį, kuri praranda tapatybę šiuolaikiniame pasaulyje ir tampa „viskuo“. Medėjose choreografė imasi nagrinėti vaikžudystės, abortų temą, kažkodėl susiaurindama ją iki šiuolaikinio jaunimo amoralaus gyvenimo būdo smerkimo. Jūra skirta gamtos užterštumo temai, tačiau abu pastarieji spektakliai stokoja rimtesnės motyvacijos, juose žioji ryškios režisūros spragos.
Komentarai
Rašyti komentarą