Reikšmingiausias 10 dešimtmečiu Vilniuje įgyvendintas specifinės vietos meno projektas buvo menininko Algio Lankelio kuruojama paroda Kasdienybės kalba (1995). Pagrindinė jos tema – elgesys su sovietmečio atgyvenomis, nesenos praeities ir dabarties santykis.

 

Vietoj monumento tarybiniams partizanams skulptorius Ignas Šimelis pastatė Atpažintą objektą, šleivą medinę pavėsinę. Fotografas Remigijus Pačėsa kitapus gatvės išklijavo Vaizdelius atminčiai – gėrimų automato su grandine prirakintu bokalu ir kitų simbolinių sovietmečio reliktų nuotraukas. Gediminas Urbonas veidrodiniais kubais uždengė Žaliojo tilto skulptūrų (Broniaus Vyšniausko ir Napoleono Petrulio Darbininkas ir valstietė, 1952) galvas (Ateini ar išeini). Artūras Raila buvusioje Černiachovskio aikštėje prirausė netikrų kapaduobių ir surengė subkultūrinį performansą Menas pompai, pompa menui. Aikštės pakraštyje žaliavo brutalus Evaldo Janso Eglynėlis iš sulaužytų medinių suolų. Gintaras Makarevičius sugriautame Rusų dramos teatre nuleido juodą Scenos uždangą. Audrius Novickas tarp buvusios Lenino aikštės ir KGB rūmų pakabino ant medžių jų papėdes puošusių ketaus grotelių replikas iš skaidraus plastiko. Deimantas Narkevičius Žaidimą Nr. 1, betoninį futbolo kamuolį su kūno atspaudais, ketino padėti KGB (tuomet jau Apeliacinio teismo) hole, bet nepavyko gauti leidimo.

 

Kasdienybės kalbos dalyviai rinkosi Vilniaus vietas, kurios sovietmečiu buvo dirbtinai paverstos memorialinėmis (Černiachovskio aikštė) arba tapo atminimo vietomis Nepriklausomybės laikais (KGB pastatas). Dirbtinai sukonstruotas memorialines vietas menininkai bandė bent trumpam paversti susitikimų vietomis.