Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Biografija: Lietuvos keramikos reformuotojas
 
Juozas Adomonis (g. 1932) priklauso lietuvių dailės reformuotojų kartai. Jis studijavo keramiką 1951–1957 m. Lietuvos dailės institute, dalyvavo svarbiose modernizmo lūžio laikotarpio parodose: 1958 m. lietuvių liaudies meno ir taikomosios dailės parodoje Varšuvoje (Lenkija) ir 1960 m. respublikinėje dailės parodoje Vilniuje. Adomonio vaidmenį „atlydžio“ laikotarpio keramikoje galima lyginti su tuo, kurį tekstilėje atliko Juozas Balčikonis ir Marija Švažienė, juvelyrikoje – Feliksas Daukantas ir Vytautas Budvytis. Aldona Ličkutė-Jusionienė, 7–8 dešimtmetyje ieškodama naujų keramikos dekoratyvumo aspektų, linko į skulptūrines formas, o Adomonis gilinosi į molio plastines galimybes, neperžengiančias keramikai būdingo archetipinio dirbinio – indo – ribų, plėsdamas priešingų pradų – natūros ir kultūros – sąveikos lauką. Panaši pozicija tuo metu buvo būdinga Liucijai Šulgaitei ir Marijai Bankauskaitei, kūryboje plėtojusioms indų ar elementarių gamtos darinių interpretacijas. Toks požiūris artimas japonų keramikai. Adomonis domėjosi XX a. pirmosios pusės anglų keramiko Bernardo Leacho (Bernardo Ličo, 1887–1979) kūrybos principais, jo propaguota specifine molio meno raiška, paremta Rytų keramikai būdingu formos natūralumu ir tikslingumu. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Leacho ir jo amžininkų veikla atvėrė vakariečiams taurų amato, paversto estetine vertybe, pasaulį ir buvo tarsi tiltas, jungęs rytietišką tradiciją su vakarietiškąja. Išvydęs Leacho ir jo sekėjų kūrinius, imi suvokti XX a. pirmosios pusės europinio orientalistinio keramikos sąjūdžio įtakos Lietuvos keramikai mastą. Minimalistiniuose, saikingai dekoruotuose anglų keramikų dirbiniuose atpažįsti ir lietuvių klasikų (Liudviko Strolio, Jono Mikėno, Mykolo Vrubliausko), ir veržlios keramikos reformuotojų kartos (Juozo Adomonio, Egidijaus Talmanto, Marijos Bankauskaitės, Liucijos Šulgaitės) ankstyvosios kūrybos estetiką.
 
Gerai susipažinęs su šiuolaikine keramika ir jos kritiniu diskursu, Adomonis apibendrino Leacho įtaką lietuvių keramikos raidai:
 
L. Strolio kūrybą ir mokyklą galima tapatinti su B. Leacho orientalistine keramikos samprata. Šis anglų keramikas tiesiogiai perėmė japonų ir korėjiečių tradicijas, o L. Strolis su jomis susipažino per prancūzų, propagavusių rytietišką keramiką, mokyklą. Beje, L. Strolis, Jonas Mikėnas profesionaliojoje lietuvių keramikoje bandė skiepyti ir vietines liaudies tradicijas, bet jos sunkiai prigijo, buvo taikomos nekūrybiškai ir paviršutiniškai. Tačiau pirmtakų kūryba turi išliekamąją vertę, nes ji pagrįsta ilgų technologinių bandymų ir stebėjimų rezultatais. Juozas Adomonis, „Modernizmo ir postmodernizmo sąsajos lietuvių keramikoje“, Dailė, 2002, Nr. 2, p. 87.
 
Dirbdamas pedagoginį darbą Lietuvos dailės institute, Adomonis ugdė jaunąją keramikų kartą, plėsdamas jos akiratį, skiepydamas keramikos, praturtintos europine patirtimi, sampratą. Tokiu būdu keramikas prisidėjo prie modernizmo ir vakarietiškų tendencijų įsitvirtinimo lietuvių keramikoje.
 
Trūkstant dailės teoretikų, plataus akiračio dailininkas kurį laiką buvo specializuotų žurnalų Dailė (1969–1971) ir Menotyra (1984–1986) redakcinės kolegijos narys, sudarė du tęstinius albumus Taikomoji dekoratyvinė dailė (Vilnius, 1969, 1972). Sukauptą patirtį išdėstė metodiniuose leidiniuose: Dailioji keramika (Vilnius, 1966), Nuo taško iki sintezės (Vilnius, I leid. 1994, II papild. leid. 2008), Keramikos menas (Vilnius, 1998). Adomonis parašė daugybę taikomosios dailės problematiką gvildenančių straipsnių („Elektros amžius ir... žvakidė“, Literatūra ir menas, 1966 01 15; „Tradicijos ir tendencijos“, Kultūros barai, 1968, Nr. 8, p. 26–30; „Keramikos baruose pasidairius“, Literatūra ir menas, 1970 02 21; „Nesustokime kelyje“, Literatūra ir menas, 1977 10 29; „Modernizmo ir postmodernizmo sąsajos lietuvių keramikoje“, Dailė, 2002, Nr. 2, p. 87–90, ir kt.).
 
Adomoniui būdinga nuosekli kūrybinės savasties paieška. Jis sukūrė dekoratyvinių ir buitinių indų, architektūrinės keramikos (plokščių, pano, lauko ir interjero vazų). Tačiau dailininką pažįstame ne iš ankstyvųjų architektoniškų, nuosaikios puošybos kūrinių, grįstų funkcionalistiniam dizainui ar „festivaliniam“ stiliui būdingomis grakščiomis, asimetriškomis formomis (Interjero komplektas, 1963; Komplektas gėrimams ir vaisiams, 1963). Tik vėliau iš molio, šamoto ir porceliano sukurtoje keramikoje atsiskleidė jo braižas, gebėjimas derinti konstruktyvią, kone dizainišką dirbinio formą su technologijos galimybių nulemtu vitališkumu – žiedimo, lipdymo ir gniuždymo žymėmis, degimo metu atsiradusiais glazūrų skilinėjimais, atsitiktiniais efektais (Dekoratyvinės vazelės, 1970; Puodynėlės, 1973; Trijų vazų grupė, 1991). Apie 2000 m. Adomonio stilius keitėsi, jis pradėjo kurti konceptualią keramiką, orientuotą į postmodernizmo sampratą. Tokia yra kiauravidurių molinių vamzdžių plastika (Sąveika I–III, 1999–2000; Jungtis, 2000; Vija, 2005) ir kompozicijos, kurioms pasitelktos plytos (Karutis, 2004; Viltis, 2004; Želmenys, 2010) ar stiklo bei indų duženos.
 
Visuotinis interjerų puošimo dailės kūriniais laikotarpis paliko pėdsaką ir Adomonio kūryboje. Monumentaliais pano ir vazų komplektais bei dekoro elementais dailininkas apipavidalino Vilniaus, Druskininkų, Palangos, Utenos, Pirčiupių ir kitų miestų visuomeninius interjerus: sukūrė šviestuvus ir dekoro detales Vilniaus kavinei „Neringa“ (1974), pano Mėta Vilniaus kavinei „Mėta“ (1976), pano ir plokštes Vilniaus Antakalnio poliklinikai (1984), pano Polėkis Utenos krosnių gamyklos valgyklai (1987), kompoziciją Kolona Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) kavinei „Arka“ (1988), vazų komplektą LR Vyriausybės rūmams (1992–1994). Adomonis dalyvavo daugelyje tarptautinių simpoziumų (1970 m. Bechinėje, Čekoslovakijoje, 1973 m. Šikloše, Vengrijoje, ir kt.) ir grupinių parodų. 1971 ir 1975 m. organizavo tarptautinius keramikos simpoziumus Vilniuje, jie buvo reikšmingi įsisavinant naujas technikas ir plečiant bendradarbiavimą su kitų šalių keramikais.
 
Nuo 1962 m. dėstydamas Lietuvos dailės instituto (LDI, dab. Vilniaus dailės akademija) Keramikos katedroje (nuo 1977 m. – docentas, nuo 1982 m. – profesorius), 1974–1982 m. dirbdamas LDI prorektoriumi, 1986–2000 m. Keramikos katedros vedėju, Adomonis buvo daugelio keramikų rengimo procesų ir iniciatyvų dalyvis. Jo prisiminimuose, skelbtuose periodikoje, atsispindi sunkūs pokario metai (6 dešimtmečio pradžia), kuriais prabėgo jo, dar studento, jaunystė, pedagoginio darbo peripetijos ir padidintas saugumo struktūrų dėmesys aukštajai dailės įstaigai.
 
 
 
Prisiminimai: dar viena delionė
 
Gyvenau toli, Naugarduko gatvės gale, vėlai grįždavau į buvusią mažą, be dienos šviesos, skalbyklėlę tik permiegoti. Tuomet nebuvo jokio visuomeninio transporto. Vieną kartą tamsoje, eidamas pro senamiesčio griuvėsius, nuo dviejų užpuolikų gavau „v mordu“. Laimei, apgynė patruliuojantys kareiviai.
 
Buvo sunkūs ir slogūs laikai. Šešias dienas per savaitę, nuo 9 val., būdavo dviejų valandų piešimas, po to – trijų valandų specialybės dalykai, o po pietų pertraukos – teorinės paskaitos. Per šešerius mokslo metus praleidau tik tris dienas, kai į Utenos ligoninę seseriai vežiau tuomet stebuklingai padedančius naujus vaistus – peniciliną. Į namus parvykdavau tik atostogų. Pro Ukmergę, akmenimis grįstu keliu, dažniausiai dardėdavau atvirame sunkvežimyje. Vieną kartą vežė girtutėlis liaudies ansamblio vairuotojas vardu Adomas, kuris vėliau dirbo Dailės institute. Jam eiti ir stovėti būdavo sunku, tačiau už vairo – gerai. Dalį maisto atsiveždavau iš namų. O varge! Iš autobusų stoties sunkiai parsinešdavau tėvo padirbtą medinį „čemodaną“. Kol nebuvo instituto valgyklos, sriubą ir košę virdavome studijoje. O švęsdami vardadienius ant „tumbos“ klojome laikraštį, ant jo dėjome duoną su silke ir butelį spirituoto vyno „Kagor“.
 
[…] Mane, „pridavusį“ stojimo dokumentus, nors ir nebuvau komjaunuolis, pirmasis pasveikino komjaunimo sekretorius A. Mačiulaitis. Jis visą laiką sukiojosi raštinėje prie stojančiųjų. Po to buvo dviejų savaičių parengiamieji kursai, kuriems vadovavo baltarusis tapytojas P. Sergijevičius. Kursuose apsilankydavo trečiakursis A. Vitulskis. Jis virtuoziškai piešė mūsų šaržus. Manasis kažkur dingo, bet aš buvau išmokęs jį atkartoti. Aleksandras pasiskolindavo po rubliuką ir daugiau – mėgo išgerti. Dar piešti pamokė V. Gečas, V. Gražėnas, A. Kmieliauskas, kurie mokėsi Kauno dailės mokykloje. Teko labai pasistengti, nes reikėjo rimtai konkuruoti su kitataučiais, kurie buvo kažkur pasimokę. Vėliau, įvedus lietuvių kalbos stojamąjį egzaminą, jų sumažėjo. Kiek vėliau neliko ir rusakalbių dėstytojų. Keletas kitataučių studentų puikiai pritapo, išmoko lietuvių kalbą, kai kurie tapo žymiais Lietuvos dailininkais, dizaineriais.
 
Mano kurse buvo 40 įvairių specialybių studentų. Visi sugyvenom draugiškai, kartu susitikdavome teorinėse paskaitose, išvykose, talkose ir sportuodami. Palaikydavau kontaktus su kitų lygių studentais. Imponuodavo gabūs, stotingi ir sąmojingi studentai, kurių nevardysiu, nes buvo labai daug. Kai kurie gyvenimą užbaigė per greit, kiti net tragiškai. Tačiau dauguma pateko į XX amžiaus Lietuvos dailės ir architektūros istoriją.
 
Vis daugiau amžininkų atgula Antakalnio ir kitose kapinėse. Gerai, kad niekas nebepersekioja lankant jų kapus per Vėlines, taip pat per Kūčias, Užgavėnes bei Vasario 16-osios minėjimą. O nukentėjusių tuomet buvo. Pamenu vienas snieguotas ir labai šaltas Vėlines, kai su drauge lankiausi Rasų kapinėse. Kiek vėliau po manęs atėję studentai saugumo buvo kvočiami. Vieną kartą rektorius klausinėjo mane apie iš grafikos spaustuvės dingusį šriftą. Tai įvyko sekmadienį, kada buvau atėjęs į Keramikos katedrą padirbėti. Gal po metų rektorius prasitarė, kad šriftas surastas kažkokioje baloje. Kitą kartą į kabinetą užėjo saugumietis su raidžių prikeverzotu popieriaus lapu, kurį rado Gedimino kalno papėdėje. Klausė, kurių studentų gali būti rašyta. Aišku, nežinojau. Beveik juokingas šnipinėjimo atvejis pasitaikė 1975 m., kai į Dailės institutą atvyko būrys prorektorių ir dekanų iš Lenkijos aukštųjų dailės mokyklų. Rektorate buvo nutarta, kad aš juos pasikviesčiau vaišėms į savo naują, dar neapgyvendintą butą. Jiems besisvečiuojant, žmona Brigita pastebėjo, kad už lango, po medžiu, stypso tipelis, kuris pasitraukė tik svečiams išėjus. Ypač uoliai saugumas sekė mūsų išeivius. Prisimenu žymaus dailininko iš JAV Viktoro Vizgirdos apsilankymą Dailės institute. Įtariau, kad rektorius, gavęs netikėtą saugumo pranešimą, skubiai pasikvietė mane ir liepė pasiruošti priimti svečią. V. Vizgirda 1941–1943 m. buvo Vilniaus dailės akademijos direktorius ir jam rūpėjo pamatyti savo buvusį kabinetą, pasikalbėti su rektoriumi.
 
Deja, tas trumpas pokalbis greit virto rimtu nesutarimu dėl socrealistinio stiliaus dailėje. Išeidamas V. Vizgirda pageidavo pamatyti naują instituto korpusą. Svečią palydėjau tik iki Vilnelės, kur jis, nieko nepasakęs, apsisuko ir nuėjo. 1985 m., būdamas Bostone, pamačiau gražų V. Vizgirdos namą Cape Codeʼo iškyšulyje, panašiame į Neringą. Atskirai nuo kitų atvykusių buvau pakviestas į kambarį antrame aukšte, kur dailininkas parodė savo tapytus paveikslus ir keraminį Šv. Jurgio reljefą. Po to visus pavaišino.
 
Už buržuazinę praeitį iš Kauno ir Vilniaus dailės institutų buvo pašalinti Liudvikas Strolis, Liudas Truikys, Stasys Ušinskas, Justinas Vienožinskis, lageryje įkalintas Levas Karsavinas, Albinas Pivoriūnas, neaiški dėstytojo Jono Lapšio žūtis. Už nemeilę Tarybų valdžiai institutą turėjo palikti studentai Liucija Šulgaitė, Vladas Vildžiūnas, Alfonsas Ambraziūnas ir Povilas Sidaravičius, o pozuotojas Kazimieras Skebėra – areštuotas.
 
Liūdnas grafiko Arūno Tarabildos likimas. Pašalintas iš instituto tarnavo kariuomenėje, čia apsišvitino ir greit pasimirė. Didelį rezonansą sukėlė kelių apgirtusių studentų vasaros praktikos metu Prienuose pasakytos antitarybinės kalbos. Iš vietos valdžios gavus skundą įvyko viešas prasikaltusiųjų svarstymas dėl pašalinimo iš instituto. Tačiau nesitikėta, kad LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus tam nepritars. Jis pasiūlė išsišokėlius perauklėti patiems komjaunuoliams. Pašalintas buvo tik vienas, kuris atsisakė komjaunimo bilieto.
 
Dailės institutas visą laiką buvo saugumo akiratyje. Reikėjo nujausti, su kuo ir apie ką kalbėti. Negana to, aš savo darbo kabinete nuolat pasitikrindavau, ar už mano nugaros kabančiame gobelene nėra „blakės“. Tikėtina, kad tarp dėstytojų ir studentų buvo užverbuotų informatorių. Į Keramikos katedrą bent porą kartų buvo bandyta prastumti „savus“. Nepavyko. O gal aš nežinau? Mes, dar būdami studentai, skyrėme, kokios spalvos dėstytojai ir mokymo personalas. Tik dabar išryškėjo, kad kai kurie iš jų yra buvę miške, kunigų seminarijoje ar policijoje, kiti turėję artimųjų užsienyje. Buvo ir „praregėjusiųjų“, kaip pogrindininkės Liuda Vaineikytė, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė ir kiti partiniai. Juozas Adomonis, „Dar viena dėlionė“, Vilniaus dailės akademija, 2009, Nr. 10/12.
 
Ugnies meno apžavėtas
 
1949 metais pamačiau keramikos parodą Vilniaus Evangelikų reformatų bažnyčioje – sovietmečiu buvusiame „Kronikos“ kino teatre. Buvau sužavėtas redukcinių glazūrų varsomis. Ir dabar manau, kad spalvota keramika yra žavingiausia tapyba.
 
Dar studijuodamas liejau akvareles ir Dailės institute buvau surengęs jų parodėlę. Akvareles lieti mokiau ir keramikus, kuriems dėsčiau tapybą, – tapytojai vertino palankiai. Keramika – labai universali specialybė, ir kiekvienas gali pasirinkti jos interpretaciją, atskleisdamas savo gabumus formai, konstrukcijai, spalvai ir dekorui. Labai gaila, kad mano studijų metais visas dėmesys buvo sutelktas į keramikos amatą ir technologiją, o molio medžiagos grožis ir plastinės savybės liko nuošalyje. Lūžis įvyko tik po 1960 metų, kai studijuoti pradėjo naujoji keramikų karta, tapo prieinami užsienio dailės žurnalai.
 
Trūkstant dėstomojo krūvio gavau dėstyti architektūros pagrindus(!). Pradžioje teko pasiruošti, po to juos dėsčiau ne tik keramikams, bet ir drabužių modeliuotojams bei dailės pedagogams. Įsigilinęs pastebėjau, kad architektūros kompozicijos meninės priemonės labai artimos taikomajai dailei [...].
 
Daug mano kūrinių neišliko, sunyko, buvo padovanoti. Tačiau iš laiko nuotolio į juos žiūriu gana kritiškai, matau, kaip jie keitėsi nuo studijų metais gautų amatininkiškų įgūdžių meninio laisvėjimo linkme, nuo tiesmukiško liaudies meno panaudojimo link gilesnio jo supratimo, nuo taikomojo dekoratyvumo link konceptualumo, molio medžiagiškumo. Mano akys atsivėrė 1962 metais apsilankius didžiulėje keramikos parodoje Prahoje, kurią surengė Tarptautinė keramikos akademija (IAC). Turėjau progų pamatyti ir daugiau tarptautinių keramikos renginių ir pats juos organizavau. Tai du tarptautiniai keramikų simpoziumai su sąjunginėmis parodomis Vilniuje 1971 ir 1975 metais. Dalyvių gausa tai buvo tikras Babilonas. Juose dalyvavo ir užsienio lietuviai. Kiekvienas dalyvis parodė ne tik savitą kūrybą, bet ir pademonstravo savo darbo įgūdžius, naudojamas priemones, užsimezgė draugystė, pasikeitimas laiškais ir informacija. Gerų įspūdžių patyriau dalyvaudamas tarptautiniuose keramikos simpoziumuose Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Panevėžyje. Ypač daug keramikos mačiau lankydamasis Latvijoje, Estijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir Vidurinėje Azijoje, su įvairių šakų ir krypčių menu susipažinau Anglijos, JAV, Kanados ir Norvegijos muziejuose. Čia teko pamatyti ir vieną kitą dailės mokyklą, kur ruošiami keramikai. Jos labai įvairios, bet jų mokymo programos ir metodai manęs nesužavėjo, tik pavydu buvo puikios įrangos ir priemonių darbui.
 
Keramikos kūryba – laiko atžvilgiu imlus darbas, daug jo reikia pasiruošimui ir užbaigimui. Man sunkiausias etapas – kritiška idėjų paieška, o įdomiausias – darbas su moliu. Rimtų užsakymų neliko, todėl man patinka ekspromtiniai konceptualūs pasiūlymai, kuriuos padiktuoja parodų devizai. Taip kai kuriuos darbus sukuriu iš kitų medžiagų, nenaudodamas molio. Vienu metu buvau nenusiteikęs kurti iš vietinio molio – netenkino žema jo degimo temperatūra. Dabar techninės ir technologinės galimybės labai pagerėjusios. VDA Keramikos katedros rekonstrukcijai ir įrangos atnaujinimui ir aš skyriau dalį savo jėgų ir laiko.
 
Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) kartu su studijomis prabėgo 65-eri metai, iš kurių beveik 50 metų atiduota pedagoginiam darbui. Institutas tapo mano antraisiais namais. Vilniuje tai nuostabi vieta! Atmintyje išliko daug gražių prisiminimų, įvykių ir kontaktų su puikiais ir įdomiais žmonėmis, su profesoriais ir studentais, su vadovais ir mielu personalu. Svarbiausi išlieka mano buvę mokytojai ir kolegos. Tai keramikai Liudvikas Strolis, Jonas Mikėnas, Mykolas Vrubliauskas, Teodora Miknevičienė, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Birutė Zygmantaitė ir piešimo dėstytojai Petras Aleksandravičius, Kazimieras Morkūnas, Leonas Žuklys, Liuda Vaineikytė ir kt. Diplominiam darbui vadovavo L. Strolis, jis mane ir pakvietė į Keramikos katedrą dėstyti. Visi išvardyti dėstytojai – buvę kauniečiai, Kauno meno mokyklos atstovai. Ir aš dar gerai prisimenu prieškarinį Kauną, čia senojoje Šančių bažnyčioje susituokė mano tėvai, iš čia kilusi mano žmona Brigita, kiti mano giminės, draugai. Čia vaikystėje dažnai buvota, „Dailės“ kombinate atlikta gamybinė praktika, draugiški ryšiai su Kauno keramikais išlikę iki šiol. [...]
 
Vieno kraštiečio paakintas kolektyviniame geologų sode savo rankomis pastačiau kuklų namą ir dirbtuvėlę su lauko krosnimi. Ją dažniausiai degdavau vakarais ir naktimis, patikdavo pasvajoti, kai dūmų valkšna nusitęsdavo miško proskyna. Keramikos kūrinių degimas malkomis, ypač gamtoje, visada tampa gražiu ritualu, reikalaujančiu atsargumo ir susikaupimo. Ne kiekvienas keramikas išgali turėti savo krosnį, todėl keramika yra kolektyvinė specialybė, kuri jungia visus draugėn. Čia kiekvienas tampa ugnies meno apžavėtas ir retas atsisako šios profesijos. Taip atsitiko ir man. Juozas Adomonis, „Ugnies meno apžavėtas“, in: Juozas Adomonis, sudarytojai Juozas Adomonis, Danutė Zovienė, įvadinio teksto autorė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla, 2010, p. 104–106, 109.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

JUOZAS ADOMONIS
„Dar viena dėlionė“
Vilniaus dailės akademija, 2009, Nr. 10/12
JUOZAS ADOMONIS
„Modernizmo ir postmodernizmo sąsajos lietuvių keramikoje“
Dailė, 2002, Nr. 2
JUOZAS ADOMONIS
„Ugnies meno apžavėtas“
Juozas Adomonis, sudarytojai Juozas Adomonis, Danutė Zovienė, įvadinio teksto autorė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Vilnius: LDS leidykla, 2010
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.